Abchazija, Kaukazo kalnai, Arabikos rajonas
2005 liepos 28 - rugpjūčio 22
Šiemet Maskvos speleoklubo "Sokolniki-RUDN", vadovajamo A. Jefremovo, organizuota ekspedicija į Arabikos rajoną - jau penkioliktoji per 25-erius metus. Kartu su maskviečiais jau ne pirmi metai dalyvauja ir speleologai iš Lietuvos. Į šią vasarą organizuotą ekspediciją vykome keturiese:
Liepa Gudaitytė
Čia pateikiu A. Jefremovo straipsnio, spausdinto laikraštyje "Rossija", vertimą.
Saulė
Akmeninis kosmosas
Lenktynės link Žemės gelmių tęsiasi
A.Jefremovas
2005-ųjų rugpjūčio 1-osios rytas, Candripšas (buvęs Gantiadi), Abchazija. Prie Vatiko Vartanjano namų, kur dabar paprastai apsistoja visi į ekspedicijas vykstantys speleologai, privažiuoja du "GAZ-66". Pusvalandis, ir abi priekabos pakrautos: kuprinės, dėžės su maistu, raudoni buitinių dujų balionai, ir svarbiausia - akvalangai ir oro balionai. Speleologai sulipa paskutiniai: dvidešimt keturi žmonės. Maskvos speleoklubas "Sokolniki-RUDN" pradeda savo penkioliktąją ekspediciją į gigantišką Vladimiro Iljuchino vardo urvų sistemą. Arabikon besikeliantiems įkandin su pagarba ir baltu pavydu žvelgia speleologai iš kitų miestų ir klubų: ne kiekvieną grupę veža į kalnus dviem mašinomis. Tačiau mes šito nusipelnėme.
V. Iljuchino urvų sistemą, vieną iš didžiausių, esančių Arabikos kalnų masyve, atradau 1980-aisiais ir pirminius jos tyrinėjimus vykdžiau su draugais iš Maskvos "Perovo" speleoklubo. Lygiagrečiai mums Ukrainos speleologai, vadovaujami Aleksandro Klimčiuko ir Valerijaus Rogožnikovo, žingsnis po žingsnio skverbėsi į jų surastus naujus Kuibyševskajos urvo praėjimus. Šių dviejų galingų Arabikos urvų įėjimus skiria viso labo keli kilometrai ir draugai bei varžovai - maskviečiai ir kijeviškiai, įdėmiai sekė vieni kitų laimėjimus. Urvų gylio rekordų siekimas pavertė mūsų požemines keliones tikromis lenktynėmis link Žemės gelmių.
Iš pradžių užtikrintai pirmavo maskviečiai. 1984-aisias, kol kijeviškiai 600-ų metrų gylyje bandė prasimušti pro 90-ies metrų šulinį, užverstą uolų nuolaužomis, mes pasiekėme kilometro gylį (matuojant grynai vertikaliai). Tačiau čia mūsų laukė nemalonus siurprizas: urvo praėjimas nusitęsia po požemine upe. Kad galėtume skverbtis toliau, reikėjo nerti su akvalangu į sifoną - povandieninį praėjimą. O tai tikrai sudėtinga užduotis. Balionai su suspaustu oru sunkūs ir lengvai gali sprogti, o juos iki sifono reikia nešti šimto metrų gylio šuliniais ir siauromis landomis. Kvėpavimo aparatai bei reduktoriai - trapūs ir nepritaikyti drumzlinam vandeniui, o patys speleologai, nors ir stiprūs, neturi nardymo patirties, o tuo labiau tokiose ekstremaliose sąlygose urvuose. Tačiau mes tai padarėme! 1985-aisiais pranėrėme 50 metrų ilgio bei 10 metrų gylio sifoną ir atradome naujų požeminių ertmių virtinę. Tai buvo didžiulė speleologinė sėkmė - iki tol niekam iš rusų speleologų nebuvo pavykę pranerti urvo sifono tokiame gylyje. Ir tuo didesnis buvo nusivylimas, kai naujai atsivėrusi urvo dalis staiga baigėsi antrojo sifono ežeru. Iljuchijo urvų sistema praktiškai nebuvo pagilinta, tačiau netikėtai pasirodė beesanti viena iš sudėtingiausiai praeinamų tarp viso pasaulio urvų.
O kolegos iš Ukrainos tuo metu prasimušė pro užvartą ir pagilinę Kuibyševskają iki kilometro, mus aplenkė. Neliko nieko kita, kaip planuoti daugiau negu rizikingą iškart dviejų sifonų - pirmojo ir antrojo pranėrimą. 1986-aisiais antrąjį 70-ies metrų ilgio ir 17-os metrų gylio sifoną pranėrė Viktoras Jaškinas, Vladimiras Kiseliovas ir Ilja Aleksandrovas. Už antrojo sifono Iljuchino sistema pasigailėjo mūsų ir pasuko gilyn. Keletas požeminių šulinių ir slenksčių baigėsi 1200 metrų gylyje trečiojo sifono ežeru. Pasiektas gylis tapo Arabikos rekordu. Mūsų urvas pralenkė Kuibyševskają beveik 100-u metrų, tačiau tolimesni tyrinėjimai už sifonų panašėjo į beprotišką avantiūrą. Apledėję šuliniai, speleologinio ir nardymo išprusimo stoka, nežmoniški fiziniai krūviai - visa tai galėjo turėti itin skaudžių pasekmių. Aš pasiūliau judėti link urvo dugno palaipsniui - kaupiant speleologinę patirtį ir tobulinant įgūdžius. Tačiau jaunimas nuėjo savo keliu. 1987-aisiais V. Kiseliovas pranėrė trečiąjį sifoną, o dar po metų pasinėrė ir į ketvirtąjį.
Praėjo 16-a metų, pasitraukė iš speleologijos atvėrusieji naujus užsifoninius praėjimus, žuvo pasiutusiai narsus Volodia Kiseliovas - vienintelis, kuris pabuvojo ketvirtąjame sifone. Mano klubas liko vienas prieš vieną su galinguoju urvu. Tačiau mes nesirengėme pasiduoti. Metai sunkiausio darbo tampant transportinius apledėjusiuose urvo praėjimuose bei šuliniuose - Iljuchino urve skirtinguose gyliuose atsirado trys šiltos požeminės stovyklos. Viena iš jų - kilometro gylyje - ant metalinės platformos, aukštai virš požeminių tėkmių, patvinstančių šimtus kartų. Metai žiaurios ir skaudžios urvų pedagogikos, kai pačiame pirmame šulinyje nukrinta ir užsimuša naujokas, šaunus vaikinas, o tu košmariškame karštyje veži jo kūną iš Abchazijos į Maskvą, beviltiškai bandai kažką paaiškinti širdgėlos palaužtai motinai ir laidoji jį, visiškai jauną, Chovansko kapinėse. Ir metai darbo, sukimosi, skaičiavimo, nesėkmių ir laimėjimų, bandant gauti pinigų įrangai. Metai bandymo surasti būdus kaip praeiti kvailą ir varginančią Abchazijos sieną. Jau ten - draugų, valdžios ir autoritetingų piliečių palaikymo bei paramos ieškojimas.
Bet, ačiū Dievui, yra pasaulyje normalių žmonių. Ir būtent juos šiandien veža į Arabiką dviem sunkvežimiais, būtent į juos su šiokiu tokiu pavydu žvelgia speleologai iš kitų miestų ir klubų. Aleksejus Aksionovas, 29 metų, aukštas, stiprus, jaunas, neabejotinai - lyderis. Pasitikintis savimi, todėl būna griežtas ir reiklus, kai kas nors nesiseka. Nuo 15-os metų užsiiminėja speleologija, aukščiausios kategorijos naras, matęs po žeme ir po vandeniu visko. Nikolajus Ivanovas, 31-erių metų. Raudonplaukis galiūnas, mokslų kandidatas, sistematikas ir metodininkas, tikras mūsų komandos "skaičiavimo centras", numatantis viską iki smulkmenos ir niekuomet nieko nepamiršta. Vitalijus Starčilovas, 25-erių metų, linksmas, pareigingas, ištvermingas, atsakingas už visos ekspedicijos speleologinę įrangą, ir įranga - be priekaištų. Aleksejus Pustovitinas, 24-erių metų, stipruolis, universiteto rankos lenkimo čempionas. Sergejus Kozma, instruktorius ir naras, tačiau jau metai augina dukrytę ir šį sezoną į sifonus neneria. Užtat požeminio telefoninio ryšio klausimais jam lygių nėra, šviesi galva, auksinės rankos. Aidas Gudaitis, neskubantis lietuvis, pasiruošęs visiems krovinio nugabenimo iki sifonų vargams. Jis gali sau leisti važiuoti į ekspedicijas su šeima: žmona Irena Gudaitienė - taip pat stipri speleologė, o dukrytei Liepai jau šešeri, tinkamas amžius kelionėms į urvus. Liepa kalba ir supranta tik lietuviškai, drovisi ir tylėdama kabinasi į tėtės striukę, kai sunkvežimiui kylant serpantinais priekabą užneša virš bedugnės. Tuo tarpu jauni maskviečiai speleomokyklos pirmamečiai krykštauja nuo plūstelėjusių emocijų, o neseniai demobilizuotas vyresnysis leitenantas Saša Beliakovas, instruktorius-stažuotojas, nepavargdamas "kabina makaronus" apie savo žygdarbius klubo merginoms. Jauni speleologai Saša Sorokinas, Dima Gavriuškinas ir Vasia Štykovskij ramiai žvalgia į praplaukiančią pasakišką Gagros kalnagūbrio panoramą. Bet ir jų širdis dainuoja: o ir kaip gi kitaip, mes juk beveik ant Arabikos!
Šviesus didingas aštriaviršūnis tetraedras tvirtai stovi ant karstinio plokštikalnio krašto: Gagros kalnagūbrio karalienė Arabika saugo savo požemius. Mūsų stovykla už penkių minučių kelio nuo jos papėdės. Priešingoj pusėj - sustingusi kalnagūbrio "jūra" - Akmeninis lobis (Каменный клад), jo artimiausioj besišiaušiančioj "bangoj" - įėjimas į Iljuchino urvų sistemą. Virš urvo angos - memorialinė lentelė su urvo pavadinimu, žemiau - amžinas sniegas, šalia ant uolų rengiasi žmonės. Užsitempia izotermikus, velkasi kombinezonus, tikrina savo karbidines lempas. Jau visi buvo urve aklimatizavimuisi iki 200-300 metrų gylio, dabar laikas patiems svarbiausiems reikalams.
Narų gretose spraga: Lioša Pustovitinas ketvirtą dieną guli palapinėje su temperatūra. Jis neners, ir vaikinai atsargiai žvilgčioja tai į Kozmą, tai į mane. Tačiau mes turime priežasčių šį sezoną nenardyti: Kozmai - metukų Nastia, o mane spaudžia "jubiliejus", po keturių mėnesių - 60. Taip kad, "eiti į kitą gyvenimo pusę", į užsifoninio pasaulio erdves ir dirbti ten varginantį urvų darbą vaikinams teks tryse. Aksionovas, Ivanovas ir Storčilovas - jie dabar mums lyg trys pirmieji lakūnai, perskridę Šiaurės ašigalį lėktuvu. Arba kaip pirmieji žmonės kosmose. Nors analogija su Čkalovo lakūnais tikslesnė: kosmonautai nuolat prižiūrimi specialistų ir palaikomi valdžios, jiems kritinėmis akimirkomis, turbūt, dar galima padėti. Speleologams už sifonų gelmių nepadės niekas ir niekada.
Šturmo trijulė išėjo į urvą rugpjūčio 6-ąją, kiekvienas nešdamasis po du transportinius maišus. Tai raiškia - iki pirmojo sifono ne mažiau kaip para kelio. Po jų pajudėjo ir palaikymo komanda. Kozmos, Gudaičio, Beliakovo ir Sorokino daliai teko 12 transportinių - kaip minimum dvi paros sunkaus darbo. Ką gi, narai galės dieną pailsėt požeminėje stovykloje 980 metrų gylyje. Tai jiems neabejotinai būtina: greit prie pirmojo sifono atsidurs apie 40 transportinių maišų - kartu su tais, kuriuos čia atsinešėm dar pernai. Visą šį krovinį, beveik pusę tonos, narai turi perplukdyti už sifonų, o ten dar urvu nešti rankose, ir visa tai tryse!
8-osios dienos rytą prisiskambina Ivanovas: visi transportiniai vietoje. "Dabar mes ruošiamės nerti. Jeigu kartais nebūtų ryšio, jūs nesijaudinkit, mes prižadam išplaukti atgal rugpjūčio 18-ąją". Po 10-ies dienų! Ir nesijaudint! Mes juk iš proto išsikraustysim. Telefoninio ryšio specialistas Kozma iš kitos stovyklos (800 metrų gylyje) užtikrina: ryšys turi būti, kariniai aparatai "neužmušami". Telefonas užtyla ir niekas bazinėje stovykloje neprieina ir nesuka aparato iškvietimo rankenėlės. Visi įsitempę, laukia skambučio iš narų, tačiau šie tyli. Vėlai naktį telefonas vis dėlto suskamba. Ragelyje Aksionovo balsas, labai nuvargęs. Narai nakvoja už pirmojo sifono. Jie perplukdė 28 transportinius, nėrė septynis kartus, turima omeny - į abi puses, o iš viso - trylika kartų. Po to du šimtai metrų kelio su 300-ais kilogramų krovinio vingiuotu molinu koridoriumi iki antrojo sifono. Na, vaikinai duoda! Pirmasis sifonas - tai 50 metrų ilgio ir 10 metrų gylio, ir jie ten, kaip greitkeliu - nardo, tampo už savęs po keturis transportinius! Klausiam, ar patogi stovykla. Atsako, kad gyventi galima ir baigia ryšį: reikia išsimiegoti, rytoj laukia dar sudėtingesni išbandymai. Antrasis Iljuchino sistemos sifonas yra 70-ies metrų ilgio ir 17-os gylio, negana to, dar ir siauras.
Rugpjūčio 9-osios vakare pasigirsta skambutis ir Aksionovas pastebimai žvalesnis nei vakar, praneša: antrasis - įveiktas! Nėrė devynis kartus, praplugdė 18 transportinių. Tai jau negirdėtas rezultatas. Pamenu, kaip prieš 19 metų sėdėjau prie melsvo antrojo sifono ežero ir saugojau ryžtingai nuneriantį gilyn Viktorą Jaškiną. Tada pranerti antrąjį sifoną nors vienam žmogui su vienu transportiniu jau buvo žygdarbis.
Rugpjūčio 13-oji. Saulė, sodriai žalia žolė, Alpinių pievų jūra - oro, gamtos ir sielos šventė. Girdžiu, kaip Beliakovas iš tolo kviečia mane vardu, tačiau negaliu suprasti ką ten šaukia. Ir tik po to suvokiu: "Aleksandrai Petrovičiau, jie pranėrė ketvirtąjį sifoną!". Pauzė, nebyli scena. Po to kokį dvidešimt kartų šaukiam "valio!" ir klausimai, klausimai: kas, kaip, kada? Informacija skurdi, aišku tik tiek, kad pirmasis pranėrė Aksionovas, po jo - Ivanovas. Sifonas labai ilgas - 150-ies metrų, plaukė palei lubas daugmaž 10-ies metrų gylyje. Toliau urvas verčiasi žemyn kokiu 20-30 metrų gylio šuliniu, tiksliau nustatyti sunku - ten krinta upė. Beveik neįtikėtina, bet mums tai pavyko! Kiek kartų girdėjau: "ir ko jūs šitiek metų tampotės su ta Iljuchinskaja, jau būtumėt galėję suburti rinktinę komandą ir "padaryti" tą skylę". Ne, "nepadarytume". Daug kartų aš ėjau po žeme ir nėriau sifonus skirtingose grupėse, ir visada ten būdavo problemų. Iš pradžių psichologinių, paskui jos prasiverždavo ir grėsdavo nesaugumu. Tik susibendravusi grupė su savo lyderiu ir apmokytais, atsidavusiais bendram tikslui nariais gali pasiekti didelių laimėjimų. Tuo aš esu visiškai įsitikinęs, kaip ir tuo, kad Iljuchino sistema - giliausia pasaulyje. Taip, kol kas pasaulinis rekordas - Kruberio urvas Arabikoje, neseniai praeitas mūsų draugų ukrainiečių iki daugiau kaip dviejų kilometrų gylio. Tačiau Iljuchino sistemos anga yra aukščiau pagal jūros lygį, jos potencialas didesnis, ir dabar mes žinom - nors ir už sudėtingiausių ir pavojingiausių keturių sifonų - ji eina tiesiai gilyn, link Reproa šaltinio Gagros pliaže. Taip kad, lenktynės link Žemės gelmių tęsiasi, ir mūsų klubas "Sokolniki-RUDN" bus jose svariu varžovu.
Rugpjūčio 16-oji, temsta, aštuonios vakaro. Mažoji Liepa Gudaitytė švariai rusiškai šaukia: "stovykla, vakarieniaut!". Speleologai neskubėdami renkasi už medinio stalo, kurį neperseniausiai sumeistravo mūsų auksarankis Vazgenas Voskanjanas. Veteranai ir stažuotojai gyvai aptarinėja požemines naujienas ir kuria planus artimiausiems metams. Jaunesnieji valdydamiesi mėgaujasi būsimais asmeniniais pasiekimais. Virš Arabikos pateka didžiulis mėnulis ir jo šviesoje Akmeninio lobio (Каменного клада) uolos atrodo lyg iš brangaus sidabro. Pasaulio harmoniją papildo gitaros stygų skambesys - Nikolajus Nevskis dainuoja į telefono ragelį: "Virš naktinės upės, Istros upelio, mums klajoti iki ryto..." Kitame laido gale kariniame aparate TA-57 įjungtas garsiakalbis. Aksionovas, Ivanovas ir Storčilovas guli miegmaišiuose ir neįžvelgiamoje tyloje klausosi savo mėgiamų dainų. Pirmąkart žmonijos istorijoje pageidavimų koncertas skamba žmonėms, atskirtiems nuo dainininko kliūtimi, kurios nepajėgūs įveikti jokie šiuolaikinės civilizacijos laimėjimai.
Aleksandros Karnilovič pasakojimas apie Donskaja urve kartu su Saule Pankiene atliktą pirminį praėjimą.
Daugiau apie Arabiką - skyrelyje "Speleologija ir urvai".
Apie 2005-ųjų vasaros ekspediciją į Arabiką dar galite paskaityti ir mūsų forume.
Kelionės nuotraukos - nuotraukų galerijoje.
Nikolajaus Ivanovo video filmuką apie 2005-ųjų vasaros ekspediciją galite parsisiųsti iš čia.
Taip pat skaitykite: http://happy.kiev.ua/cgi-bin/cml-archive?file=cml.7701-7800&offs=38232