Ukraina, Krymas, Karabi-Jaila ir Ai-Petri rajonai
2006 balandžio 29 - gegužės 15
Šįkart pavasarinė "Aenigmos" speleoklubo kelionė į Krymą buvo gan įvairiapusė: tiek savo tikslais, tiek dalyvių grupėmis, tiek aplankytais karstiniais rajonais...
Dalis "urvinių" pasuko Ai-Petri link: sudalyvauti speleomokyklos naujokų apmokymo kelionėje kartu su mūsų draugais maskviečiais iš speleoklubo "Sokolniki-RUDN". O jei konkrečiau:
Vadovė: Irena Gudaitienė
Dalyviai: Vidmantas Balkūnas
Teko ir man juos aplankyt: kartu smagiai pamirkom Ai-Petri liūtyse ir suvaikščiojom į Kaskadnaja ir Geofizičeskaja urvus. Na, pasakodama apie speleomokyklos naujokų nuotykius tuo ir apsiribosiu, nes žinau, kad netrukus pasirodys ir išsamus jų pačių rašytas kelionės dienoraštis...;)
O apie antrosios, Karabi-Jailos grupės linksmumus galima ir kiek išsamiau, taigi:
Vadovas: Raimondas Daniūnas
Dalyviai: Aidas Gudaitis
Jūratė Rumpienė
Linas
Važiavom, tradiciškai, dviem ekipažais - Raimis su savo ištikimuoju busiuku ir Linas su savo transportu. O ko ten važiavom...? Panašu, kad kiekvienas dardėdamas link Krymo turėjo savų minčių: Raimis - susukti dar vieną savitai šaunų speleologinį filmuką, Julius - jame nusifilmuoti, Jūratė - nors savaitei atitrūkti nuo kasdienybės (tikiuosi, kad pavyko :), Linas - bent "pauostyti", kas tai yra urvai... Aidas su Laura (kaip, beje, ir Raimis) - be visa kita, dar ir sudalyvauti rimtame Ukrainos speleoasociacijos organizuojamame gelbėtojų seminare, na o aš... kyštelti nosį į lietuviškus urvus ir šiaip pasibastyti... :) Pavyko - ir padirbėjau, ir pasibasčiau, ir padykinėjau...
Pirmąją dieną Karabi-Jailoje pasukome link Didžiojo Buzluko. Tarp mūsų juk buvo ne vien jo, bet ir iš vis urvų nemačiusių, tad, kaip pirmai pradžiai, jis kuo puikiausiai tiko. Kas norėjo palandžiojo, kas norėjo fotografavo, kiti tiesiog paganė akis...
Kitą dieną patraukėme link Ventos - kalbos, jog ant urvo angos nuo šlaito užslinkęs didžiulis akmuo pasitvirtino... Teko truputį padirbėti su Makita, ir Venta mus įsileido. Raimio filmavimo grupė apsistojo ties pirmuoju šulinuku, Linas apsiribojo pradiniu meandru (paskui Raimis susuko atskirą filmuką apie tai, kaip jis paskui linksmai ropštėsi atgal į žemės paviršių...;), na o mudu su Aidu sulakstėm apsižiūrėti iki didžiojo šulinio. Venta, bent jau man, pasirodė tokia "visa ant nudribimo" - karstydamasi ne kartą pagavau save begalvojant, kad einant atgal, į viršų, bus linksma... :) Klydau - grįžtant viskas pasirodė net paprasčiau ir lengviau, nei leidžiantis... O šiaip... Šiaip labai savotiškas jausmas - vaikščioti po savą lietuvišką urvą. Ir dar vis neapleido mintis: kas turėjo suktis Raimio galvoj pirmą kartą čia einant, lendant... O suradus didijį šulinį!?? Sunku ir įsivaizduoti, kokia euforija turėjo apimti! Ech... Smagu kažkaip... :)
O kitą dieną režisierius Raimis savo filmavimo aikštelę perkėlė į, kaip pasakoja, nuostabaus grožio urvą - Jubilejnaja. Mes su Aidu tądien pasirinkom geriau padirbėti ir pasimokyti urvų platinimo subtilybių draugų ukrainiečių surastame perspektyviame urvelyje Belyj Suslik, tad apie filmavimo eigą ir kitus tądien nutikusius įvykius nelabai ką tegaliu pakomentuoti...
Kitądien nutarėme išnaudoti progą, jog turime ištisinę 200 m naują virvę ir nusileisti į didijį Mir šulinį. Aidas apsiėmė mokyti Julių įrangos kabinimo, Jūratė liko prie urvo saugoti daiktų, o likusieji, sulaukę prie mūsų prisijungti nutarusio Jurijaus Kasyano, patraukėme link Sezamo ir Ventos - parodyti įėjimų Kasyanui ir šiek tiek "pasilinksminti" Sezame. Dar kartą susipažinę su visais Karabi rūko smagumais, pagaliau radom tą tiek išlauktą (bent jau man) Sezamą. Sulindom visi, net ir Linas įkišo nosį. Mudu su Kasyanu apsistojom ties ilgą laiką daug kam nedavusiu ramybės
"langiuku" daugmaž 20-ies metrų gylyje. Kasyano pirmas gręžimas - kiaurai norimos nuskelti dalies... :) Antrasis - sėkmingas. Įlendu apsižiūrėti: siauras žemas koridoriukas, keletas posūkių, praropoti gal kokie 5-6 metrai ir... deja viskas. Na, bet niekas nieko per daug ten ir nesitikėjo. Didžiausios perspektyvos - dugne...
Išsiropščiame lauk ir patraukiame link Mir, kur jau turėtų būti pakabintas didysis šulinys. A, dar papasakosiu smagų bendravimo su Kasyanu niuansą: jam, akivaizdžiai, įdomu ir lengva pažinti naują kalbą. Pakuojantis daiktus kažkurio iš mūsiškių lietuviškai klausiu: "Ar paėmėt drelę?". O jis: "Сауле, это же не дреле, это перфораторас". Va taip! :))) Net ir lietuviškai kalbančią mane taiso... O, beje, kažkam vakare pasakodamas šitą bajerį, jau sakė net nebe "perforatoras", o švariausiai taisyklingai - "perforatorius"! Tokiais tempais ir su tokia atmintim greit jis tarp lietuvių bebūdamas lietuviškai prašnektų...
O kitą rytą - Raimis kaip iš giedro dangaus: reikia kuo skubiau važiuoti nuo Karabi, orai bjursta, paskui Lino mašiniukas nebeišvažiuos... Oi, užtraise jis čia ne vienam apsisprendimo galvosūkį!.. Finale Aidas nusprendžia likti ir dar padirbėti su ukrainiečiais Suslike, o mes susipakuojam ir traukiam link Simferopolio. Aš vis suku galvą kaip čia geriau susidėlioti mano grynai asmeninius planus: pasitikti maskvietį Andrejų Simferopolyje, kažkokiu mistišku būdu abiems užsimesti į Ai-Petri ir t.t. O finale, kaip visada, viskas pasirodo labai paprastai išsprendžiama: pasibastome visi po Bachčisarajų, jo įžymybes, pernakvojame super linksmai pažaidę futbolą prie rūku apgaubto didžiulio tvenkinio, o kitą rytą Raimis tiesiog nuveža mane iki pat stovyklos prie Kaskadnajos!.. Tiesa, besikeliant į Ai-Petri Lino mašiniukas pameta ratą (deja, tiesiogine šio žodžio prasme...). Tačiau, panašu, kad nieko gyvenime nebūna atsitiktinai - sustojusius pakeliuj pamato pro šalį visiškai atsitiktinai važiuojanti Irenos chebra! Va taip tad netikėtai susitikę išsiaiškiname, kur man konkrečiai reikia atsirasti, susirankiojame pakelėje pamestus varžtus, prisisukam ratą ir traukiam toliau...
Kaip sekėsi grįžti atgal į Karabi Laurai su Raimiu negaliu papasakoti - nežinau...:) Jūratė, Linas ir Julius, girdėjau, gan greit parsikapstė į Lietuvėlę, pabuvę Kryme tik savaitę...
O tuo metu, kol Laura, Aidas ir Raimis mokėsi Karabi speleogelbėtojų darbo subtilybių, aš gan produktyviai išnaudojau laiką Ai-Petryje: linksmai pasivaikščiojom su Andrejum-Gazpromu po apylinkes ieškodami Geofizičeskajos, viskiškai netikėtai, kaip visada, sutikom ūsuotąjį Ryčiagovą :), sulandžiojom visi paeiliui į urvą, aš, begulėdama ir belaukdama judviejų prisiklausiau kokių 5-6 versijų apie urvo gylį ir t.t. Mat visiškai šalia yra įrengtas turistinis urvas Triochglazka, ir po ekskursijos į jį gidai mėgsta atvesti turistus parodyti ir Geofizičeskajos įėjimo šulinį. O turistai, "kad svajonės išsipildytų", mėto ten monetas: kiek kartų ji krisdama atsitrenkia į šulinio sienas, po tiek metų ir išsipildys sugalvotas noras... Na o jeigu dar moneta krisdama pataiko į speleologo šalmą!.. Tai tada jau garantuota laimė!.. ;) Žodžiu, galima sukti atskirą biznelį: dėdės turistai mėto, speleologai laksto apačioj, kaišioja šalmus, kad tiems daugiau laimės būtų, o paskui, panorėję, gali tas monetas ir susirinkti... O jei dar labiau išvysčius šitą temą - galima gi, už papildomą mokestį, aišku, suorganizuoti ir kokius nors mistinius pokalbius su "urvo dvasiomis", ar kažka panašaus... Tik fantazijos reikia... Ir patiklių turistų...:)))
O kitas dienas ėjau į Kaskadnają - gan įspūdingas, jau vien savo šuliniais, urvas. Vėl dviese su Andrejum produktyviai padirbėjom - per kelias dienas iškabinom virves tiek iš senojo, tiek iš naujojo dugno...
Na, liūtys Ai-Petryje, aišku, reikalauja atskiro pasakojimo... Tik kad net nelabai norisi prisiminti. Gal pakaks to, kad pačią linksmąją šlapiąją plaukimo naktį, begulint (neišeina sakyti bemiegant - taip ir nepavyko, praktiškai...) prisijuokiau tiek, kad nebepamenu, kada taip bebuvau juokusis - o kas belieka daryti? Negi verksi iš savęs gailesčio? :) O nuotaikai ir moralei pakelti, bent jau mudu su Andrejum, išbandėm daug ką: pozavimą su šlapiais izotermikais, naiviai manant, kad jie nors kiek pradžius prie pirmuso palapinės vidury, revizijų kuprinėse darymą (rezultate: suvalgyti du lauktuviniai lietuviški šokoladai ir pripūsta apie 30 įvairiaspalvių balionų iš Andrejaus kuprinės. Ką jie ten veikė - neklauskit, neįsivaizduoju!:)) Na, gal kiek ir padėjo visos šitos išmonės belaukiant ryto. Nuo to sausiau nebuvo, bet kad linksmiau, tai tikrai...
Žodžiu, buvo neliūdna :). Tačiau dar vienos tokios nakties balose kažkodėl niekas nebenorėjo, tad tądien ėjusi paskutį kartą į Kaskadnają iškabinti įrangos, vos išlindusi iš urvo buvau supakuota (tiesiogine prasme: į celofaninius maišus - kad mašinos sėdynių neištepčiau) ir išvežta į Karabi. Visa stovykla taip pat: maskviečiai patraukė link Jaltos pirčių, lietuvaičiai - link Karabi meteostoties...
O kitąryt Karabi mūsų tikrai laukė: saulėta, gan šilta ir vėjuota. Idealus oras viskam išsidžiovinti - o ko daugiau begali žmogus norėti permirkęs iki paskutinio siūlo?.. Tad toliau viskas klostėsi kuo puikiausiai. Dar tą pačią atvykimo dieną suvaikščiojom iki Didžiojo Buzluko, kitądien - į Ventą. Tiesa, didžiojo šulinio taip ir nepasikabinom. Bet užtat turėjom progos pamatyti Donato charakterio tvirtumą ir užsispyrimą: visiems girdint prisižadėjo, kad dar būtinai grįš ir "padarys" šitą urvą, kaip kad jis tądien "padarė" jį - neįsileido, nepralindo...
Kelionė artėjo į pabaigą, tad kažkaip paeiliui, ekipažas po ekipažo visi traukėsi nuo Karabi... Paskutiniai likom tik tryse: Raimis, Laura ir aš. Atbuvę gelbėtojų seminare praktiškai iki galo (na, čia man Laura paprieštarautų - praleidom linksmąją uždarymo pirtyje dalį...), dar patraukėme link Tarchankuto. Nakvynė po atviru dangum prie ošiančios jūros, rytinis filmavimas po vandeniu, tikrai darantys įspūdį pakranės uolų vaizdai...
Pagaliau jau ir mums laikas namo. Jau ir taip užsibuvom ilgiau už visus!.. Va dabar rašau, ir jau žinau, kad neužilgo vėl galėsiu papasakoti naujų įspūdžių iš Karabi. Iki greito! ;)
Saulė
Jei smalsu, dar galit pažiūrėti nuotraukų iš Karabi-Jailos ir Ai-Petri,
bei rasti papildomos informacijos apie šią kelionę mūsų forume ir skyrelyje apie Ukrainos urvus.