Vladas Braziūnas

speleo.lt

 

Joninių rytą milžtuve braukius rasotas pievas

įsukus virš upės visus Lietuvos gandrus

įsodinusi šiaurės svirbelį šermukšnio siūbuojančian sostan

prirūpinus rudenio uogų -

kurgi tu, mano siela, sirgusi, virkdžius, sargdinusi kūną

tūnojai apmirusi urvo tyloj, neišsidavei nė atodūsiu

urvas polaidžio vandenis renka

urvas polaidžio vandenio rankom

ledinėmis nuokalnę čiuopia

vis uržiasi, rausias gilyn į save

bergždžiai ieškodamas dugno

trupina savo krantus ir paplauja

po akmenį, smiltį, veriasi ertmės

gilyn į save, kur kerpių samanos blykšta

šikšnosparnio sparno plėvė iškorija

subyra į dulkes, sudūla jos pakely

į nepasiekiamą dugną, nuliežia

paskutinis pusaklis driežas, apanka

trogloditė gyvybė many be šviesos bent užuominos

bent atminimo, tik oras be vėjo, vanduo

be šaknų ir be kvapo, be balso, be debesio balto

vien tik rasa ant akmens, nenubrauksi

nepagirdysi gandro ar gervės, nelauksi giedros

šermukšninės, nebent

netikėta gulsčia pragarmės atšaka

urvo langas besvorei išlėkti