Ukraina, Krymas, Karabi-Jaila

2006 birželio 23 - liepos 5

Prieš dvidešimt metų, 1986-aisiais Sezamas atsivėrė Raimondui Daniūnui. Dar po metų įsileido į save gerokai giliau - buvo praeita legendinė "Rūbinė" ir surastas 78 m šulinys... Sezamo gylis pasiekė 150 m. 2006-aisias Sezamas dar kartą sulaukė Lietuvos speleologų, kuriuos taip pat gausiai apdovanojo: praeita daugmaž 20 m į gylį ir surasta apie 50 m naujų praėjimų...

Tokie faktai. Tačiau nesunku įsivaizduoti, kiek aistrų ir emocijų slypi po jais!.. Šįkart nesigilinsiu į šlovingą praeitį: 20-ies metų senumo įvykiai gal kada nors bus aprašyti pvz. Raimondo Daniūno ar Gintauto Švedo speleologiniuose memuaruose... ;) O dabar geriau pasidalinsiu tuo, kas gyva po paskutinės - "Sezamas-2006" ekspedicijos į legendinį lietuvių urvą Kryme.

Vadovas: Raimondas Daniūnas

Dalyviai: Saulė Pankienė

Gintautas Švedas

Severas Švedas

Mindaugas Tamoševičius

 

Perspėju iš karto - apie Sezamą labai sunku kalbėti ramiai ir dalykiškai, nes tai urvas, kuris nepalieka abejingų! Ne veltui jis taip pavadintas... Slepiantis savyje tikrus lobius ir užburiantis visam gyvenimui... Neperdedu taip sakydama: tai urvas, talpinantis savyje viską, kas labiausiai traukia ir žavi po žeme: intriguojanti ir pilna tikėjimo sėkme atradimo istorija, techniškai sudėtingi siauri ir painūs praėjimai, 20 m šulinys, kurį kai kas įsigudrina praeiti uolų maršrutu be virvių (!)... Žodžiu, yra ką veikti... ir tai dar tik iki didžiausio urvo "linksmumo" - taip vadinamos "Rūbinės" - itin siauro ir aštriabriaunio meandro, gavusio pavadinimą dėl suprantamos priežasties: iki platinimo darbų jį praeiti įmanoma būdavo tik "nusirengus", t.y. nusiėmus apraišas, o kai kam ir iš tikro tekdavo nusirengti viską ką turi ant savęs ir bandyti taip prasisprausti... Bet Sezamas nebūtų Sezamas, jei po tokių pastangų nebūtų apdavanojimo - iškart už "Rūbinės" meandras šiek tiek išplatėja ir pereina į 78 m gylio šulinį! Tad "nuogam" pralindus siaurumą tenka sėdint nedidukėj aikštelėj, nuleidus kojas į 78 m gylio šulinį, kur praktiškai tiek vietos ir tėra, kad atsisėstum, vėl įlysti į apraišas ir leistis ten, kur slypi tikrieji Sezamo lobiai... Nežinau, aš dar palyginus mažai esu buvus urvuose, bet tiesiai sakau - gražesnio vaizdo urve nebuvau mačiusi! Įsivaizduokit 78 m šulinį su visiškai (!) baltais aptekėjimais!!! Su keliolikos ar net keliasdešimt metrų aukščio suakmenėjusiais baltais kriokliais, kuriais nuolat teka skaidrus skaidrus vanduo... O vienoje iš "Didžiojo šulinio" lentynų telkšo tiesiog užburiantis baltadugnis ežeriukas, kurio pakraščius supa mažytėlaitės pakopomis lipančios aukštyn skaidrios balutės... Virš viso šito stebuklo - didžiulis akmeninis krioklys. Kitos minties pamačius šita vaizdą nėra - "Sezamas atsivėrė!".

Turi Sezamas ir savo sargą, pasitinkantį visus "Didžiojo šulinio" pradžioje - daugmaž žmogaus ūgio suakmenėjusį krokodilą, ar kažką panašaus. Sienoje labai aiškiai išsiskiria kitokios prigimties ir spalvos materija - tikrai ne uoliena. Ryški kaukolės forma. Ir tai ne vienintelė vieta Sezame, kur galima rasti fosilijų. Iškart už "Butelio" radom kažką panašaus į roplio (jūrinės gyvatės?) apvalių stuburo slankstelių eilę, o "Netikrąjam dugne" nesunkiai galima pamanyti, jog esi kokio didžiulio gyvio pilve: per abi salės sienas lanku eina eilė kyšančių kaulų (šonkaulių?). Jei dėl šių stambiųjų fosilijų tikrumo skeptikai dar galėtų suabejoti, tai visi smulkieji padarėliai (kriauklytės, vėžliukai ir t.t.) nepalieka vietos svarstymams. Tikrai būtų labai įdomu išgirsti nusimanančio žmogaus atsiliepimus apie visą šitą reikalą... Sutikom ir dabartinių tikrųjų urvo gyventojų - visiškai skaidrų perregimą vabalėlį su nenustatomu kojų skaičiumi (kažkaip šviečiasi, kad tokie padarai vadinami vėdarėliais... su biologija man ne kas...), keletą šikšnosparnių: vienas praskrido savo netikėtumu ganėtinai išgąsdindamas tiesiai man virš galvos, kai kankinomės su Mindaugu praeidinėdami "Rūbinę" su trim transportiniais, o kitas jau prie pat paviršiaus, įėjimo šulinuke. Apie galybę urve besislepiančių nuo kaitros musyčių ir kažkokių pusiau mutavusių uodų aš jau nešneku... Bet šitie sutinkami praktiškai tik iki "Senojo dugno", ačiū Dievui... Nesužavėjo jie manęs: pvz. lendi "Sukuty", o tau prieš nosį visa musyčių kolonija pakyla. Belieka nekvėpuot, kad į nosį neįtrauktum ir net nebandyt išsižiot - garantuotai įskris bjaurybės...

1987-aisias atsirado terminas "Senas dugnas", kuomet pirmą kartą buvo praeita "Rūbinė" ir atrastas "Didysis šulinys". Toliau dar keliasdešimt metrų meandrais, salytėmis, nusileidi apie 10 m šulinuku ir patenki į buvusį "Naująjį dugną". Po šios ekspedicijos vadintiną "Netikruoju dugnu". O va čia ir prasidėjo tikrasis darbas ir azartas :) Taip jau susidėliojo, kad produktyviausia ir optimalu dirbti urve dviese. Tad mudviem su Mindaugu teko laimė būti tais, kuriems pirmiesiems (ir kol kas vieninteliams) Sezamas dar kartą atsivėrė. Pirmąją dieną nusileidus į "Netikrąjį dugną" mus pasitiko siauras dviejų aukštų žemas (apie 1 m) aukščio meandriukas, kuriuo pavasarį garantuotai kaip reikiant šniokščia vanduo - sienos švarios, ant žemės išplauta skalda, o po ja ir per didžiausias vasaros kaitras laikosi drėgmė. Bet ką čia ir bešnekėt, kiek Raimis pasakojo, būtent ten kažkada su hidrokostiumu (!) buvo užstrigęs Gintas... Šikart hidrokostiumų tikrai neprireikė. Pirmiausia pabandžiau tiesiog prasisprausti ir žvilgterti, kas ten toliau, už meandriuko posūkio - sėkmingai! Prašliaužus viršutine dalimi keletą metrų, pro akmeninę pertvarą, skiriančią abu "aukštus" matėsi tolyn ir gilyn (!) nueinanti urvo vaga. Valio! Vadinasi verta čia kaip reikiant padirbėti. Ir ką, paaiškėjo, kad tam, jog praeitume šią dalį mums prireikė nei daug nei mažai - dviejų dienų (tiksliau tariant dviejų išėjimų į urvą) darbo. Atkaklaus... Centimetras po centimetro stūmėmės į priekį: iš pradžių aš pralendu, tada Mindaugo bandymai... Ech... linksma buvo! ;) Bet apie šito "malonumo" subtilias detales istorija nutyli... ;) O finale įvirtom į nedidukę salytę, kur jau buvo galima abiems stovėti visu ūgiu, ir iš kurios jau aiškiai galėjome matyti, kad urvas be jokių abejonių TĘSIASI!!! Meandras, vietomis išplatėdamas, krito gilyn... Tąkart jį taip ir palikome, žinodami, jog greit būtinai sugrįšime vėl su pakrautais Makitos akumuliatoriais ir lauk besiveržiančiu entuziazmu :) O kitądien nusprendėme "pasidovanoti" sau poilsinę dieną: išlipome iš urvo jau paryčiui, atidirbę kokias 17 val... Kol išpasakojom paviršiuj likusiems draugams visas naujienas, buvo gal jau 4 val. ryto... O apie septintą buvom pažadinti Raimio jau legendine fraze: "kelkitės, REIKIA eiti ilsėtis". Kitaip tariant, reikia eiti į meteostotį apie penkis kilometrus (matuojant oro linija!), ten sėsti į autobusiuką ir važiuoti atsipūsti: maudytis ežeriuke, valgyti ledų ir gerti alaus. Programą įvykdėm ;) O besivažinėdami dar ir Makitos akumuliatorius pakrovėm... Grįždami visai atsitiktinai (jei nemanytume, kad iš tikro tai tokius žmones tiesiog Dievas mums siunčia), sutikom šaunų Krymo graiką Aleką. Žodžiu, išėjom tryse, o grįžom keturiese. Po to dar keletą dienų Aleka praleido su mumis.

Pailsėję vėl entuziastingai kitąryt su Mindaugu sulindom į urvą. Tądien dar kaip reikiant pasistumėjom tiek į gylį, tiek į ilgį. Atidirbę kokias 11-12 val. sustojom ties vertikaliu plyšiu meandre. Tąkart nesileidom, tačiau į paviršių išlipom dar labiau "užsivežę", nes urvas kiekvienąkart vis labiau mums vėrėsi ir neketino sustoti!

O kitos dienos darbas vertas atskiro aprašymo: šįkart atsitempėme virvę, pririšę tiesiog už uolų, be apraišų, prisilaikydami nusileidome kokius 6 metrus į gan nemažą salę, šiek tiek primenančią "Netikrąjį dugną". Mindaugas leidosi pirmas, paskui aš. Tad kol aš nusileidau, jis jau buvo spėjęs apsižvalgyti. Atsisukęs pasitiko mane: "Eik!" Nežinau kodėl, bet tas jo "eik"man nuskambėjo gan ironiškai. Tiesa sakant, kažkurią sekundės dalį pamaniau, jog viskas... tai pabaiga... dugnas... Bet ne!!! Eiti iš tikro buvo kur! Tiesiog Mindaugui, turbūt, nesinorėjo pirmam brautis pro siaurumas ir tradiciškai pasiūlė pirma man pralįsti apsižvalgyti :) Na, o čia jau prasidėjo ištisinis srautas "eik tu sau!", "nerealiai!", "blyn blyn blyn!" ir panašiai... :))) Tai, kas vyko, iš tikro buvo nerealu!!! Urvas įgavo pagreitį ir tiesiog virto tolyn ir gilyn! Meandras vėl sudvigubėjo ir po mumis nuolat telkšodavo nemažos balos. Pavasarį čia tikrai be hidorkostiumo nėra ką veikt... Ties viena net abu suabejojome: sifonas!?? Bet ne... tiesiog gal kokio metro-pusantro gylio ežeriukas... Tolyn meandras tęsiasi pakopomis. O vėliau vėl siaurėja ir išsitempia tiek į gylį, tiek į aukštį. Braunamės, kol eidama pirma nepamatau TO! :) Praėjimas susiaurėja iki antrosios "Rūbinės", ir... erdvė! Vertikali erdvė!!! Juoda erdvė, kur mestas akmuo krinta ilgai... laaabai ilgai...:))) ir šitas vaizdas man "įsikirto" ilgam... tiesiog užbūrė! Žiūrim su Minde vienas į kitą ir, tiesa sakant, patys nelabai tikim, tuo, ką matom... :))) susikeičiam vietom, šikart jau skaičiuodami bandom mėtyt akmenukus. Vienas, du, trys, keturi.. Bum! Kažkur tarp trijų-keturių sekundžių... O gal ir mažiau... Kai kurie akmenukai akivaizdžiai krinta kažkur arčiau, matyt ant kokios lentynos... Bet vis tiek, kiek ten tų metrų bebūtų, mes visiškoj euforijoj!!! Sezamas dar kartą įrodė, kad jis tikrai tęsiasi! Mėtom su Minde tokius bajerius, kad gerų naujienų į paviršių tai neparnešim: "Padarėm" Ventą!.." ;) Bet tenka kiek apsiraminti ir priimti euforinei nuotaikai nepalankų sprendimą: akivaizdu, kad šios ekspedicijos laiko rėmuose nebespėsime praplatinti šio meandro tiek, kad praeitume jį su apraišomis, o jų reikia - šįkart, skirtingai nei tikrojoje "Rūbinėje", aikštelės, kur galėtum atsisėsti ir užsidėti apraišas nėra, meandras iš karto suvirsta į šulinį. Giliai įkvėpiam ir pasukam atgal, palikdami už savęs tai, dėl ko neabejotinai bus verta sugrįžti. Gal dar net šiemet. Išlipinėjam, pakeliui susirinkdami virves, jaukia tapusioje "Virtuvėje" paliktus indus, maistą, iškabindami "Didijį šulinį". Viską surinkus, nutransportavimui iki "Senojo dugno" susidarė trys maišai. Na, čia jau Mindaugas galėtų papasakot apie linksmumus išlipinėjant 78 m su dviem maišais ir bandant su jais susitvarkyti "Rūbinės" salytėje... O dar ir aš vieną pristačiau, iškabinusi 100 m virves... Žodžiu, "Rūbinės" praėjimas su trim maišais (net ir po praplatinimo!) - atskira skaudi tema... pasikankinom... Tąkart kaip reikiant "zauvažali", kaip rusai sako, Gintą, kuris savo laiku suvaikščiojo Sezamą iki dabartinio "Netikrojo dugno" vienas su trim transportiniais...

O pabaigai galiu pasakyti tik tiek, kad Sezamas žmones paverčia tikrais maniakais: sapnuoju, matau nesapnuodama ir šiaip mažai apie ką daugiau begaliu galvot, išskyrus tai, kad Sezamas laukia. O paskutinio nepraeito šulinio vaizdas tai ir neužsimerkus visąlaik stovi akyse... ;)

 

P. S. Sveikatos apsaugos ministerija turėtų įspėti, jog Sezamas neabejotinai turi ilgalaikį ir nepagydomą poveikį... Būkit atsargūs! ;)

Saulė (ir truputį Mindaugas ;)

Nuotraukos iš kelionės "Sezamas-2006"
Sezamo fanatų pokalbiai "Sezamo ložės" forume
Apie Sezamą skyrelyje "Speleologija ir urvai"

"Sezamas-2006" dienoraštis pagal Gintą (ir truputį pagal visus...;)

2006.06.23
19 val. Raimis, Saulė, Mindaugas ir Severas pajudėjo iš Kauno Lenkijos pasienio link. Lenkijoj gerą pusvalandį bendravom su muitininkais patruliais, budinčiais atokiuose miško keliukuose pasienio ruože. Smagiai pabendravę ir aptarę jų džipą (mums toks tikrai praverstų ant Karabi...) patraukėm toliau. Stabtelėję gamtiniais reikalais sugebėjom užklimpti - neseniai palyta, ir vėl užvažiuoti ant kelio, pasirodo, ne taip paprasta... Ties Lenkijos-Ukrainos siena strigom 5 val. Turint omeny kitų paskutinių kelionių patirtį (6-8 val.), prasisukom dar gan greitai...

 

2006.06.24
Traukiam link Kijevo susitikti su Kasyanu. Važiuojam oficialiai remontuojama autostrada, dar pravažiavus gal 200 km nuo draudžiančio ženklo, sustabdo policija. Už 2 dolerius nusiperkame teisę važiuoti toliau dar 100 km... :) Kijeve pagal GPS koordinates bandom surasti Kasyano nurodytą vietą. Kai jau kokį trečią kartą apsukom ratus toj pačioj vietoj, Raimis iškomandiravo Saulę pasivaikščioti po apylinkes su GPS, o pats su busiku sekė iš paskos... Paieškoms pasibaigus sėkmingai, Ukainos speleo asociacijos patalpose su Kasyanu pažiūrėjom keletą Raimio filmukų, pasiėmėm mums nupirktą įrangą, atidavėm lauktuves: "Džiugo" sūris, kompaktas ir "speleo.lt" marškinėliai. Dar nesėkmingai Raimis su Minde bandė surasti valiutos keityklą... Paskui Severas su Minde sugebėjo linksmai pasiklysti Krivgorode ieškodami kelio į krivoj Rog. Malėmės ten apie 35 min...

 

2006.06.25
Jau Kryme Raimis laukuose "nupirko" kopūstų, o Saulė svogūnų. Išbandėm Krymo kelius, kurių net nėra žemėlapiuose. Raimio žodžiais tariant, "visai geri tie krymo keliai, tik galėtų būti nušienauti..." :) Pakeliui į Karabi suradom ežeriuką, išmirkėm naujai pirktas virves ir išsimirkėm patys. (Apie Severo maudynes žr. žemiau - "Literatūriniai nukrypimai, arba Sezamas-2006 pagal Severą"). Apsipirkom kaimelyje, kur pardavėjams akivaizdžiai nelabai sekasi su matematika... Užsimetam iki meteostoties. Čia padovanojam Genai konjako "Vytautas" (Atgauk jėgas!) ir pasiimam... tiesiog pasiimam! ;) O tada kylam, stumiam, iškraunam, pakraunam, vėl kylam, stumiam, kraunam, nebegalim... Atgaunam jėgas ("Vytautas") ir privažiuojam Gvozdeckio urvą, kur įkuriam tartpinę stovyklą. Po truputį gabenam visą mantą link Sezamo.

 

2006.06.26
Gintas atskrido į Simferopolį ir greitai pasiekė Mežgorje. Raimis pasitiko su autobusiuku ir per meteostotį nuvažiavo iki (pirmosios) stovyklos šalia Gvozdeckio urvo. Palijo, taigi užvažiuoti į kalną pavyko toli gražu ne iš pirmo karto. Atvežėme vandens, duonos. Saulė ir Gintas subėgiojo iki Sezamo ir paliko dar po vieną nešulį būsimoje stovykloje. Iki Gintui atvykstant jau buvo keli reidai su kroviniu iki Sezamo stovyklos. Pernakvojome. Po atviru dangum miegoti smagiau nei palapinėje - naktį be jokių pastangų gali paspoksoti į žvaigždes.

 

2006.06.27
Raimis paruošė pusryčius ir išvažiavo į meteostotį palikti autobusiuko. Saulė, Mindaugas, Severas, Gintas paėmė likusį krovinį ir išėjo prie Sezamo (stovyklos). Mindaugas ir Gintas išėjo platinti " Butelio". Saulė ir Severas taip pat nusileidi iki "Butelio". Raimis labai greitai grįžo iš meteostoties. Pasirodo jam pavyko arkliuku pajodinėti ir palengvinti sau (ir krovinio, ir savęs) transportavimo procesą.

 

2006.06.28
Raimis ir Gintas nusileido iki "Butelio". Tikrino, ar vykę platinimo darbai. Siauroka. Baigėsi akumas. Gintas subėgiojo viršun paimti naujo. Saulė ir Gintas leidosi iki "Seno dugno", sukalė spitus ir pakabino meandrą. Raimis nuo "Butelio" grižo su iškrautu akumu. Iki "Seno dugno" nusileido Mindaugas ir Severas. Gintas ir Severas iškilo paviršiun; Saulė ir Mindaugas liko platinti meanadro į "Rūbinę" (ir tuo pačiu iškrauti akumų). Kai tik pastarieji pavakare iškilo, Raimis nuskubėjo į meteostotį įkrauti tuščių akumų. Ten pernakvojo ir grįžo nešinas pakrautais akumais, vandeniu ir entuziazmu.

 

2006.06.29
Iš meteostoties grižęs Raimis pagamino skanius pusryčius (kaip beje ir visus kitus kartus šioje kelionėje!). Saulė su Mindaugu išėjo į Sezamą kabinti "Didžiojo šulinio". Saulė vakar be didelių pastangų praėjo "Rūbinę". Jeigu reikės, bus platinama. Šios dienos išėjimo tikslas - pradėti darbus (naujame) dugne ir kuo greičiau iškrauti akumuliatorius, kad kitas dvejetas (ar vienas kuris nors iš mūsų) keliautų pakrauti akumuliatorių į meteostotį, grižtų atgal, perduotų darbinam urvo dvejetui ir taip ciklas kartotųsi... Kadangi Karabi-Jailoje su vandeniu ne pyragai (karšta, daug žinomesnių vandens telkinių išdžiuvę), prieinamiausias mums žinomas vandens šaltinis - meteostoties šulinys. Raimis ir Severas išėjo patikrinti šaltinio netoli Dachnovo urvo (Soldatskaja krytimi). Stovykloje liko Gintas. Valio! Raimis ir Severas grįžo nešini vandeniu. Vanduo taps ne tokia brangenybe/retenybe, kaip iki šiol buvo. Tik pora valandėlių kelio ir gyvybę palaikantis skystis - mūsų stovykloje. Gintas ir Severas išėjo įvertinti, kaip sekasi darbas urve Saulei ir Mindaugui - mūsų šturmo brigadai (kaip vėliau paaiškėjo). Išėjimo tikslas: parodyti Severui naują Sezamo dugną, tuo pačiu patikrinti, ar Severui ir Gintui pavyks praeiti "Rūbinę". Viskas OK. Pavyko. Gintas visiškai neatsimena Sezamo "Naujo dugno" "vaizdų". Ką darysi, šitiek metų praėjo, ir nėra kam paguosti... Saulė su Mindaugu sukalė spitus didžiajame šuliny, platino. Iškilo paryčiui 30d. apie 3 val. Dirbo apie 17 val.

 

2006.06.30
Poilsio diena intensyviai dirbusiems (ir visiems kitiems). Ansktyvi ir skanūs Raimio pusryčiai, po kurių Raimis, Saulė ir Mindaugas patraukė meteostotin krauti akumuliatorių, pakeisti aplinką ir pasinaudoti meteostoties teikiamais privalumais. Su savimi paėmė dalį krovinio, kuris akivaizdžiai nereikalingas čia, prie Sezamo ir nėra prasmės jo palikti (konservuoti) nei Sezame, nei stovykloje. Gintas ir Severas liko stovykloje. Poilsiautojai grįžo ne vieni - su Aleka, keliautoju, kurį sutiko pakeliui.

 

2006.07.01
Severas ryte subėgiojo iki šaltinio: ir vandens atnešė ir prasimankštino. Raimis, Gintas, Aleka pasivaiščiojo po Karabi: aplankė Soldatskaja, Dachnovo urvus, šaltinį. Po to Gintą pakeitė Severas ir Raimis toliau demonstravo Karabi grožybes. Šį kartą grupelė pasuko link Čigenitros tarpeklio. Saulė ir Mindaugas visą dieną dirbo urve (berods 12val), sėkmingai iškrovę akumuliatorius, vakarop išlindo. Raimis, Aleka, Gintas patraukė į meteostotį krauti akumuliatorių, paimtį dujų baliono (kuris jau į pabaigą). Meteostotį pasiekė tamsoje. Šalia stovėjo įsikūrusi ukrainiečių stovykla, instruktoriai atvažiavę į seminarą. Raimis ne vieną iš jų pažįsta, parodė filmukų iš savo nešiojamo kompo. Naktį lijo. Iškrito 35mm. Saulė ir Mindaugas nakvojo po atviru dangum. Persikėlė palapinėn tiktai galutinai sušlapę ir įsitikinę, kad lietus dar pliaups.

 

2006.07.02
Rūkas sportinis, arba tarp kovinio ir sportinio, už kelių metrų nieko nesimato. Raimis ir Gintas išlydėjo Aleką - nepavyko įkalbėti eiti aiškesniu, bet ilgesniu keliu. Pakeliui rūkas suskystėjo ir galutinai išsisklaidė. Mindaugas su Saule sulaukę akumuliatorių (ir pusryčių), entuziastingai sulindo urvan. Raimondas su Severu išėjo pasimėgauti Karabi, Severui parodyti Didįjį Buzluką. Stovykloje liko Gintas. Mindaugas ir Saulė išlindo paryčiui, atidirbę apie 10val. ir trykšdami gera nuotaika išvaikė miegančiųjų sapnus. Sezamas tęsiasi! Dalį įrangos išėmė, dalį paliko sename dugne išėmimui arba kitai kelionei.

 

2006.07.03
Greita ruoša. Įtartinai greitai sugalvojome "susivynioti" ir nusimetinėti. Vienas etapas kaip ir baigtas. Be to norisi prie jūros ir Gintui nepavėluoti į lėktuvą. Severas ir Gintas šoka į urvą išiminėti paliktos įrangos. Greitai subėgioja iki "Seno dugno" ir nešini pora transportinių maišiukų grįžta. Su daugybe tarpinių sustojimų transportuojam mantą link ankstenės stovyklos šalia Gvozdeckio urvo. Raimis nuskuba į meteostotį autobusiuko, kuriuo galėtu paimti ir pargabenti visus mūsų nešulius. Viskas netrunka - mes jau meteostoty, Raimis ir Saulė atsisveikina su ukrainiečių speleologais ir mes jau kely - žemyn nuo Karabi. Kelios valandos įdomaus (bet Raimį, matyt, varginančio kelio) Kokasano tarpekliu. Sutemas pasitinkame kurortinėje pajūrio gyvenvietėje Rybačje. Automobilį parkuojam vos ne jūros vandeny. Sušokam jūron - malonumėlis. Liūdintį (o gal romantiškai/nostalgiškai nusiteikusį ar jau galvojantį apie buitį?) Raimį palikę saugoti jo transporto priemonės, Gintas, Saulė, Severas ir Mindaugas traukia į naktinę gatvę ieškoti maistelio (ir pramogų). Kuklus pavalgymas, po kurio pusė vis dar alkani; pora butelių vyno; šioks toks trumpas kelionės/urvo aptarimas/pasidalijimas įspūdžiais - vienžo, relaxas. Grižtame nešini vynu, vaišiname Raimį, miegame po atviru dangum. Severui labai patinka: jūra, Krymas - kaip ne kaip - Gimtinė.

 

2006.07.04
Anskti (Raimio diplomatijos dėka už auto apmokėta simboliškai, reikia išvykti iš paplūdimio iki 7 val.) nusimaudome ir šokam į autobusiuką Pakeliui, Demerdži kalno papėdėje, Raimis parodo smagią vietelę su šaltiniu. Plauname, džioviname, rūšiuojame, pakuojame ir kitaip tvarkome įrangą. Be didesnių nuotykių ar stichinių nelaimių pasiekiam Simferopolį. Nuotrauka atminimui. Gintas lieka iki rytdienos laukti savo flyLAL, o Raimis, Saulė, Severas, Mindaugas pajuda link Lietuvos. Gintas nenuobodžiauja. Vakare permiega pas mūsų sutiktąjį naują pažįstamą Aleką. Pokalbiai apie šį bei tą per naktį prie poros butelių vyno.

 

2006.07.05.
Ginto lėktuvas, štai jau ir VNO. Naktį grižta pagrindinė grupė. Pristato nepilnametį Severą tiesiai laimingų tėvų glėbin. Raimiui dar teks važiuoti Kaunan - net į kalbas nesileidžia pernakvoti Vilniuje. Viskas. Mums žygis baigtas. Iki kito karto.

 

Literatūriniai nukrypimai, arba "Sezamas-2006" pagal Severą (ir truputį pagal Saulę ;)

 

Kaip jau buvo minėta, pakeliui į Karabi nusprendėm ežeriuke išmirkyti virves ir išsimirkyti patys. O aš nusiskėliau nagą: mane užpuolė gauja varškėčių*. Pirmas smūgiavo į pilvą, antrasis pakirto kojas. Tuomet užšoko žiogas, kurį aš nugalėjau. Tada žiogas keršydamas su varškėčiais užmetė vienintelį ežere buvusį akmenį man ant kairės kojos smiliaus...

* Tai tokie padarai, kur paprastai gyvena urvo dugne (gi matėt filmą "The Cave"?). Būna visokiausių formų/dydžių/spalvų, linkę transformuotis. Ilgiau pabuvę urve, ar dėl kitų nenustatytų priežasčių žmonės taip pat gali suvarškėtėti. Palaiko glaudžius santykius su žiogais.

 

Kelioniniai bajeriai:

Autobusiuke žiauriai karšta. Vairuoja Raimis.
Mindaugas iš galo:
- Užsukit langus!
- ?!! Tau ką, šalta ten?
- Ne, vėjas pinigus išpūs pro langą...
Va taip vat kelionės finansininkas tiesiogiai įtakoja tavo kūno temperatūrą... :)

 

Poekspedicinės rekomendacijos:

 

Rekomandacijos maistui:

 

1. pirkti daugiau lazdyno riešutų (urve klasiškai ėjo kartu su juodu šokoladu)
2. vietinio lydyto sūrio pirkti minimalų kiekį stovyklai, o urve kaip visada puikiai ėjo "Džiugas" - jo galima ir daugiau vežtis iš Lietuvos (vakuminiame įpakavime, susvertą po 150/200 g.)
3. mėsos koncervus pirkti mažesnius, skaičiuojant kiekvienam virimui po vieną
4. paskaičiuoti, kad užtektų rūkytos dešros urvui (vežtis iš Lietuvos)
5. vietinės duonos nepirkti, pasiimti džiovintos ir kažkiek juodos lietuviškos duonos
6. kelionėje labai gerai valgėsi agurkai :)
7. česnako kiekvienas imasi, jei jaučia poreikį, asmeniškai iš Lietuvos (visiškai nepasiteisino pirkimas - turbūt nė vienos skiltelės nesuvalgėm...)
8. nepirkti kečiupo - liko nepaliestas..! Geriau adžikos, ta visai gerai valgėsi...
9. nepirkti cukraus! Situacija tokia pat kaip su kečiupu ir česnakais - nepaliestas... Na gal nebent minimaliai iš Lietuvos gabalinio cukraus urvui...
10. majonezo pilnai užtenka dviejų pakelių...
11. svogūnų galima ir daugiau - susivalgė :)
12. reikia morkų!!!
13. kopūsto užtenka 2 galvas pirkti...

Reikalingos virvės:

 

1. 5 m "Butely" (1 spitas)
2. 20/22 m iki "Seno dugno" (du baziniai spitai zuikio ausims + 1 spitas persisegimui)
3. 100 m "Didžiajam šuliny" ( 95 m virvės palikta urve). Dabar yra šliamburas pirminei saugai, 2 spitai bazei zuikio ausims, 3 spitai persisegimams). "Didysis šulinys" pakabintas pirminiam praėjimui, poroje vietų virvė liečia sieną: vienoje vietoje reikia panaudoti atotampą, kitoje - protektorių (ar įkalti spitą kitoje vietoje), labai didelis tarpas tarp persisegimų. Ruošiantis rimtesnei ekspedicijai (jei vaikščios daugiau žmonių), reikia planuoti atskirą išėjimą pakabinimo sutvarkymui - reiks šiek tiek daugiau virvės, spitų, ausų ir karabinų.
4. 12 m iki "Netikro dugno" (vienas spitas ir viena atotampa bazei)
5. 6 m naujausioj daly (nėra spitų, rišti per atotampas arba tiesiog už luitų)
6. + ??? m šviesioms perspektyvoms... ;)

 

Viso reikia:

1. Ausų: 10 vnt. (+ bent 2 "Didžiojo šulinio" pakabinimo sutvarkymui)
2. Karabinų: 12 vnt. (+ bent 2 "Didžiojo šulinio" pakabinimo sutvarkymui)
3. Atotampų: 1 vnt. (+ bent 1 "Didžiojo šulinio" pakabinimo sutvarkymui, + galima naudoti su 6 m virve naujausioj daly...)
   
4. + visokio gėrio tolimesniems praėjimams... :)

Palikta urve:

 

1. Dujų balionėliai galvutei Kovea: 6 vnt. "Senam dugne" + 1,5 vnt. "Virtuvėj" (nepriėjus "Netikro dugno")
2. Virvė: 95 m ("Senam dugne")
3. Neesminis maistas: 3 pak. sausų sriubų, 1 pak. džiovintų bananų, keletas karamelinių saldainių... ("Virtuvėj", nepriėjus "Netikro dugno")

WC:

Urve nekakojama (info ateities kartoms - išsineškite su savim), sysioti vietose, kurios nuplaunamos potvynio - ne į tekantį vandenį ir ne į sausas vietas! Jokių šiukšlių! Stovyklos kol kas po žeme nerekomenduotinos.

Bendro pobūdžio rekomendacijos:

Kitai kelionei būtina fototechnika. Pageidautinas elektros generatorius ir 2 darbiniai dvejetai (psich. stabilūs, susidirbę, jokių asmeniškumų ar ambicijų. Moto - mes dirbame, o ne žaidžiam! (kaip tai daroma klausti "kalašnikovų")! Pavirsiuje minimum 2 GPS + 2 komplektai jiems baterijų.

Artimiausi tikslai pagal prioritetus:

1. topo
2. foto
3. pertempti dabartinį ryšio kabelį
4. vertikalūs tyrimai ("voschoždenije")
5. apie dugną nekalbama: ten keliaus tik nusipelnę to entuziastai, aktyvistai, bepročiai etc. :)