Ukraina, Krymas, Karabi-Jaila
2006 spalio 13 - 24 d.
Sezamas, kaip ir buvo žadėta, šį rudenį vėl sulaukė savo gerbėjų, aistruolių, entuziastų, bepročių ir t.t... Nes SEZAMAS VALDO!!! ;)
Vadovas: Raimondas Daniūnas
Dalyviai: Dalia Janušauskaitė
Kelionės nuotraukos
Įspūdžiai iš pirmosios šių metų kelionės į Sezamą
Sezamo fanatų pokalbiai "Sezamo ložės" forume
Apie Sezamą skyrelyje "Speleologija ir urvai"
Dalios dienoraštis:
Trumpa info iš Sezamo:
"Karabi pasiekėme sekmadienį ryte. Šalta, vėjuota ir labai didelis rūkas. Su GPS vargiai radom urvą. Nuotaikos komandoj geros". Tokią pirmą žinutę išsiuntėme į Lietuvą... Vėliau sekė tokio turinio žinutės:
"Vis dar šalta, vis dar rūkas, vandens trūkumas. Ir Donatas susižavėjęs GPS'u"...
"Inžinieriniai darbai vyksta sėkmingai, urvas dar nepagilintas, bet dabar išėjo su pbl tuo tikslu"...
"Nusimetėm į meteo, laukiam pirties. Prakirtom karterį, tai važiuosim įdomiai"...
"Nekokios žinios iš komandos Ukrainoje. Šiandien apie 5 val. ryto grįždami į Lietuvą mūsiškiai apsivertė".
...ir platesnė info iš Karabi, jau beveik pasakojimas:
Plokštikalnį pasiekėm naktį, tiksliau anksti ryte. Kelias valandas bandėm surasti meteo stotį, prisukom ratų begales, tačiau tamsą perplešianti žibintų šviesa atverdavo įspūdingų vaizdų - naktį šalo, ledukais padengta blizgėjo žemė, žolės... Galiausiai pavyko rasti atskaitos tašką ir toliau žinomu taku judėti kuo arčiau MŪSŲ urvo. Svorio turėjom toli nuo proto ribų - ką darysi - noras gilinti urvą reikalauja daug įrangos, užsispyrimo ir sveikatos... Kol turim mašiniuką - mes laimingi, nes mūsų daugybę daiktų veža. Vietomis tenka išlipinėti, išsikrauti ir vėl pavažiuoti, tenka panaudoti ir polispastą mašinos užtraukimui į statesnę įkalnę... Gėris baigėsi likus iki urvo 1800 metrų (matuojant oro linija - pagal GPS). Taigi teks viską nešti ant pečių. Pusę dienos nešiojam daiktus į stovyklavietę, šviečia saulė... Liūdna naujiena - upelis išdžiuvęs - sausros ne tik Lietuvoje, bet ir Kryme... Išgyventi savaitę be vandens nėra mums priimtinas variantas, todėl pirma užduotis - apsirūpinti vandeniu. Ir pirmadienis prasideda lietumi ir vandens paieškomis. Arčiausiai jį randame gražiame Jubilejnaja urve, nusileidę 40 metrų šuliniu. Vandens yra daug, net keli ežeriukai, godžiai geriame, semiame į talpas ir keliame aukštyn. Grįžti į stovyklą - 1300 m, taigi priimamas sprendimas taupyti vandeni... Vėliau veiksmas vyksta įprastiniu darbo grafiku - poromis einame į urvą, nešame vidun įrangą, darbas prasideda. O pats urvas - ooooo!!! - stiprus, sunkus, turintis jėgos, vidutinio apkūnumo žmonės stringa... Didžioji pusiau horizontalios dalies erdvė - 3D - kūnas turi vienu metu įsikomponuoti keliais kampais keliais aukštais, ir tą patį kūną taip turi įstatyti į plyšį, kad galėtum prasmukti, nes kartas nėra galimybių pasukti galvos, ypač jei tai galvai trukdo šalmas. O šalmas butinas! Ramiai kokią minutę sėdint mus pasveikina pralekiantys šikšnosparniai, aišku, mes juos prikėlėme bestenėdami, reikšdami emocijas ypač siaurose vietose ir brzžindami urvą savo kūnais... Pasiekėme "Senajį dugną". Emocijos įgavo kitą pobūdį - sėdžiu prie dujinio degiklio, šildausi ir mąstau - vieną valandą, dvi... Užgesinu degiklį ir jau tyloje pratęsiu meditacijas... Reiktų pasakyti, kad tylos urve nėra - kažkur laša vanduo, ataidi kažkokie garsai, gal aidas nuo kvėpavimo, gal atsiviję garsai iš antžeminio pasaulio. Taigi - ką aš veikiu šitame urve po tiekos metų pertraukos? Bet SEZAMAS valdo. Ir veža! ;)
Lipam į viršų. Mus pakeis kita pora - juk kažkam reikia likti stovykloje ir taupyti vandenį :). Keli rytai mus džiugino nuostabiais šerksno dariniais ant akmenų, augalų, visi paklaikę lakstėm po apylinkes "darydami meną". Apšvietus mūsų daubą saulei, grožis palengva dingdavo... Jau žinau, kad gražumai amžini nebūna... Kadangi tai laikina, leidžiuosi ten, kur yra kažkas amžino... atgal į urvą... Šįkart eisiu pro "Rūbinę" - ypač siaurą vietą, kuria nusileidę yra ne taip jau daug žmoniu... Pavyksta, šiek tiek pastriginėjus įtelpu į rūbinę net su apraišomis, nes nežavėjo galimybė dėtis apraišas sėdint susisukus virš 78 metrų šulinio - keistas noras gyventi... Šulinys gražus, platus, švarus, lentynėlėse susidarę ežeriukai. Leidžiuosi gilyn ramiai ir vėl mėgaujuosi urvo jėga. Meandrais vingiuoju žemyn ir randu kolegų virtuvę ir šiltos arbatos - pasivaišinu ir einu į svečius žemyn. Šitoj vietoj dar nesu buvusi - urvas tęsiasi. Kelionės į jį irgi tęsis...
Poekspedicinės rekomendacijos:
Rekomendacijos maistui:
Maitinomės stovykloje prie Sezamo ir meteostotyje 6 žmonės 6 dienas, iš jų 2 žmonės 1 naktį nakvojo PBL`e
1. Žuvies koncervai beveik visi liko (pirkom 6 vnt.)
2. Cukraus vėl buvo per daug... :) Pirkom tik gabalinį, tačiau urve vartojom labai mažai, stovykloj irgi... liko...
3. Šokolado šįkart nestigo, netgi, kaip bebūtų keista, liko... chm chm...:) Saulei šitoj vietoj reikia padaryti išvadas...
4. Arbatžolių, aišku, vėl daug liko, nes (šlovė Raimiui! :) iš Lietuvos buvo paimta citrinukės.
5. Urve labai gerai valgėsi tokie ukrainietiški sausainiai su šokolado gabaliukais, o ir supakuoti gerai - hermetiškuose maišeliuose.
6. Urve gerai valgėsi SEZAMO kazinakai :)
7. Kadangi gerai valgėsi kazinakai, o ir šokolado netrūko - chalvos liko nesuvalgytos. Nepersistengti su saldumynais...
8. Urve gerai kelia moralę ir norą dirbti karštas pakelinis šokoladas :)
Iš Lietuvos vežėmės:
lazdyno riešutų (apie 250 g.)
pakelinės bulvių košės (apie 10 vnt. mažų pakuočių)
Džiugo apie 500 g + kitokio kieto lietuviško sūrio
Džiovintos duonos
Rūkytos dešros apie 10 "lazdų"