Aukštieji Tatrai, Lenkija, urvas Wielka Sniežna

2006 m. liepos 6-9 d.

Kaip žinia, keli iš mūsų sulakstėm per šias šventes į Lenkiją, į Wielka Sniežna urvų sistemą (tai giliausias (-824 m) ir ilgiausias urvas (daugiau kaip 22 km) Lenkijoje). Už šią kelionę turim būti dėkingi kauniečiams (Henrikai, ačiū), kurie susitarė su lenkais ir gavo mums atskirą instruktorių - Lenkijoje draudžiama eiti į Tatrų urvus be instruktoriaus neturint specialaus pažymėjimo (kuris išduodamas išlaikius egzaminą), ir visai nesvarbu, kad galbūt gali būti patyręs daugiau už instruktorių. Taigi, susipažinom su lenkų speleologais ir jų extreem'u :)

Nesvarbu, kas esi... Svarbu, ko nori... Vidmanto Balkūno nuotrauka

Dalyviai:

Gediminas Sakalauskas

Vidmantas Balkūnas

Irena Gudaitienė

Laura Tamoševičė

Į vietą atvažiavom penktadienį iš ryto ir tądien spėjom padaryti nedidelę aklimatizaciją - užbėgti turistinėm trasom į porą viršūnėlių virš 2 km (kempingas yra apie 900 m aukštyje, taigi visai padoriai užkilom). Kitą rytą, šeštadienį buvom grubiai pažadinti Marto balso (ir iš kur tokios viršininko intonacijos, a?) ir susikrovę daiktus apie pusę dešimtos patraukėm link urvo. Keliu apie 5 km mus pavežė mašinos, vėliau teko ilgai ilgai ir nuobodžiai pėdinti link urvo. Didžioji kelio dalis buvo palyginus nesunki, slėnis, nedidelio pakilimo šlaitas, tačiau finalas buvo smagus - paskutiniai 200 m iki urvo įėjimo ėjo per žiauriai statų šlaitą, teko balansuojant kaip cirko akrobatams eiti sniego plotelio ketera. Pasiekėm žemesnį urvo įėjimą - Sniežna urvą. Urvo šturmo planas buvo toks: viena grupė leidžiasi Sniežna urvu apie 250 m, kita grupė eina į Nad Kotlinami urvą, kurio įėjimas yra aukščiau, ir leidžiasi apie 400 m. Šios abi grupės nusileidžia į vieną horizontalią galeriją, kur pavalgo ir susikeičia urvais - t.y. išlipa per tą įėjimą, kuriuo leidosi kiti. Išsiskirstėm grupėm, kauniečiams (Martui, Mindaugui ir Jūratei) palikom apledėjusį ir pučiantį šaltą vėją Sniežna įėjimą, ir patys su trimis lenkais užsiropštėm į viršų stačiu šlaitu ieškoti Nad Kotlinami įėjimo. Apie pirmą valandą dienos ėmėm leistis į savo urvo atšaką. Urvas labai gražus, dideli statūs šuliniai, keli meandrai, neleidžiantys per daug sušalti. Visas kelias eina palei upelį - tai jis teka meandro dugnu, tai kriokliu liejasi šulinio siena. Viename iš tokių šulinių su kriokliu staiga sustojome. Paaiškėjo, kad virvės kabinimas užtruko, atsilikom nuo grafiko ir susitikti su kita grupe nebespėsime. Kadangi buvome nusileidę jau 300 m, nusprendėm tiesiog apsisukti ir eiti atgal, pakeliui dar užkąsdami. Pirmieji išlipo per 4 valandas, paskutinieji - lenkų instruktoriai, nukabinantys virvę, - po 6 valandų. Pirmą valandą nakties patraukėm per kalnus atgal, prie pirmojo urvo įėjimo. Asmeniškai man urve vaikščioti ne taip baisu, kaip tamsoje per kalnus nusileisti tokio statumo šlaitu. Sutikom kauniečius - pasirodo jie iš savo šakos irgi buvo ne per seniausiai išlipę. Visi kartu patraukėm žemyn - į stovyklą kempinge. Nusimetimas nuo urvo buvo kaip desertinė vyšnaitė, papuošianti ir užbaigianti visą ekstremalų žygelį pagal lenkus. Stovykloje atsidūrėme 5 valandą ryto (vėlgi kelis km keliu mus pavežė mašinos). Pamiegojom kelias valandas, pabendravom su lenkais, pavalgėm fantastiškoj vietinėj knaipėj (ačiū Agnieškai, kad parodė šią vietą) ir parmynėm namo.

Laura

Kelionės nuotraukos galerijoje
Urvo Wielka Sniežna schema