Mokomosios–pažintinės–tiriamosios-kūrybinės ekspedicijos į Karabi-Jaila dienoraštis

Šalia Kijevo sustojame supermarkete nusipirkti maisto. Antra kelionės naktis prabėga gana sklandžiai vieniems vairuojant, kitiems šturmanuojant. Ryte Belogorske susirandam turgavietę, apsirūpinam daržovėmis.

Prasideda kėlimasis į Karabi-Jailą. Ji mus pasitinka šlapia sniego pliurze, apledėjusiais medžiais bei žolių stiebais ir viską slepiančiu tirštu rūku. Vadas pasako drąsinančią ir įkvėpiančią kalbą apie tai, kad Karabi-Jaila nenuspėjama, kad su mumis elgsis kaip panorėjusi, kad galbūt šiandien nepasieksim meteostoties ir nakvosim šlapiose šaltose palapinėse ant sniego. Pavalgėm "paskutinę vakarienę" - visiems užteko vienos dėžutės šprotų - ir išėjom į kovą su nevaldoma stichija. Tiksiau, pasidavėm į jos rankas. Mašinos tuoj nuo ratų iki stogo pasidengė purvo sluoksniu, purvo teko ir jas stumiančių veidams bei drabužiams. Optimizmas anaiptol nemažėjo - visi užsikrėtę nuotykių dvasia yrėsi puvinomis vėžėmis per rūką ir šlapdribą, grožėjosi ledo ir sniego kūriniais ant medžių, žolių ir stulpų. Ir ką gi - tikslą pasiekėm! Tik vargšelė Meganė likus keletui žingsnių iki meteostoties užšoko ant akmens - pamatėm ant purvino sneigo degalų upeliuką ir sumaitotą priekinį ratą.

 

II dalis. Karabi

 

2005 spalio 31, pirmadienis

Hipis

Kaip visada, rytas buvo daug vėlesnis, negu planavom iš vakaro. Kaip bebūtų keista, tačiau Julius sugebėjo atsikelti į budėjimą. Žinant jo vakarykštę formą, tai išties mane nustebino. Saulės padaryti pusryčiai pamaitino visus išskyrus mane - nuo darželio laikų negaliu įsidėti jų į burną.

Visi pasitikrina savo įrangą, susikrauna kuprines ir susirenka lauke. Paskutiniai štrichai ir visi pajaudam link Buzluko.

Karabi mūsų oru nelepina - rūkas neišsisklaidęs dar nuo vakar. Visi juda vorele ir stengiasi neatsilikti nuo Raimio ryškiosios striukės. Paskutinis - senas kalnų vilkas Antanas. Kaip jis pats sako, "surenku pasiklydusius". Ačiū Perkūnui, tokių šįsyk nebuvo. Į pirmąjį žygį visi eina (bent jau man taip pasirodė) šiek tiek sutrikę, tiksliau tariant, dar neįsivažiavę į savo vėžes. Su keliais pasiilsėjimais ant kalnų viršūnėlių mes pasiekiame Buzluką. Prie pat jo akmenų statinys stovi, pasak Raimio - "moters krūtys", nors man labiau priminė kitą organą :).

Iškart pradėjom ruošti visą įrangą. Saugos virvė pakabinta ir visi po truputį nusileidžiam į tarpinę aikštelę. Saulė su Simona ir Agne iškart užsiima naudingu darbu - surenka speleoturistų paliktas šiukšles. Speleoturistų dėl to, kad tikri speleologai niekad po savęs urve nieko nepalieka. Greitai mes visi "skalniku" ant saugos nusileidžiame į urvo apačią. Nors iš tiesų, šios grotos pavadinti urvu man liežuvis nelabai apsisuka. Kai pirmąjį krikštą vedami Aido praėjome Aleko urvuose, tokiuose kaip Školnaja... Čia jau ne urvas... Taip, čia gražu - ledo kolonos, stalaktitai, stalagmitai, ledo šulinys... To dar nebuvau matęs ir netikėjau, kad kada nors pamatysiu. Maloniausia buvo įlindus pro siaurą plyšį į gražiąją salę pajausti karbido kvapą ir prisiminti visą tai, ką pavasarį jaučiau Kaukaze. Kaifavau. Nešneku apie tai, kada pabandžiau pagrindinius urvų fotografavimo "fyntus" ir man kažkas išėjo! Po tokių potyrių nejaučiau skausmo netgi nukritęs ant užpakalio iš metro aukščio. Tokiais atvejais dėmesys sukoncentruotas kitur - urvas, urvas, urvas... Sėdėjau čia tol, kol neiškrapštė manęs iš ten.

Vos iškišęs galvą pamačiau keistą vaizdą - Agnė su Andriumi su sauga traukia Julių (mūsų Suchovą), o jis su savo kareiviška miline ir šalmu ant galvos ir šone tabaluojančiu arbatiniu. Julius pasikabinęs ant virvės, tabaluoja kojomis spardydamasis į visas šalis ir kažką vapa. Vaizdas nerealus. Pagalvojau, kad čia vyksta Raimio kūrinio filmavimas. Pasirodo klydau :). Čia buvo normalus "skalnikas". Tiesa, Agnė už jį vėliau šiek tiek atsiėmė...

Greitai visi išsikapstėme į paviršių. Čia dar sutikome keletą vietinių ukrainiečių, kurie su susidomėjimu sekė mūsų darbą. Susipakavome ir be sustojimo paraukėme tiesiai į meteostotį.  Tiesa, oras jau tapo šiek tiek drėgnesnis, užtai gavome šlapdribos.

Vakare mūsų laukė pirtis. Gyvenimas Karabi man atrodo kaip amerikiečio turisto - užvažiuoji su mašina iki meteostoties, čia tavęs laukia centrinis šildymas, lovos, virtuvė, 220 V. Kas keletą parų - pirtis. Ir ką atsakyti Aidui ir visiems, kurie domisi mūsų gyvenimo sąlygomis... Tiesiog gėda :). Kažkaip tokios gyvenimo sąlygos man nesuderinamos su speleologija.

 

2005 lapkričio 1, antradienis

Ieva

Labas, mielas Drauge! Laukiau laukiau ir sulaukiau atostogų... Nelauktai gavome pasiūlymą kartu su speleologais vykti į Ukrainą, į Karabi. Apie nieką negalvodami, stačia galva nerdami, sutikome... Ir štai sėdime kalnuose... dar būnant namie viskas atrodė taip paprasta aišku: pora šiltų megztukų, keletą kelnių, batus ir miegmaišį... Ir daugiau nieko nereikia :)... Juk nesušalsim... Deja, laikui bėgant paaiškėjo daug dalykų: įrangos neturime, esame visai nepasiruošę, net drabužių tinkamų nėra, bet... gerai, kad yra gerų žmonių, kurie padeda: vieni vieną apskolino, kiti kitą... Kliūčių, atrodo, ir neliko...

Taip atrodė neilgai. Šiandien teko susidurti su pirmąja kliūtimi - Kruberiu. Tai gražus, šlapias, gilus (man), gal kiek pavojingas urvas. Tai galiūnas, kuris privertė mane bijoti. Bijoti aukščio, bijoti pačio urvo. Buvo akimirka, kai galvojau, kad palūžau, kai pamačius gylį vėl užlipau į viršų. Tada pradėjau bijoti savęs, nes maniau, kad net pati savęs negaliu įveikti. Tačiau širdyje sakiau ačiū žmonėms, kurie mane palaikė, padėjo pamiršti savo baimę, kurie stovėjo ant urvo krašto ir nepaliko manęs vienos, nes tik jų dėka (palaikymu) ryžausi leistis žemyn. Pajutus žemę po kojomis pasidarė lengviau kvėpuoti, nors labai trumpam pasijutau saugi. Bet vos nusileidus pirmoji akimirka buvo siaubinga: nejaučiau nei rankų, nei kojų, drebėjo širdis ir balsas, o ašaros liejosi laisvai. Pasijutau visiška bejėgė. Aišku, viskas praėjo, nors niekaip nepaliko viena mintis: kaip reikės užlipti aukštyn, atgal į viršų...

Urvas pasirodė labai gražus ir paslaptingas. Tamsu, tačiau šitoje karalystėje egzistuoja daugiau nei grožis. Egzistuoja paslaptis. Paslaptis, kuri man taip ir liko neatskleista. Taigi, buvo ramu, jaučiausi gerai, kol galų gale reikėjo pažvelgti į viršų. Žiūriu ir silpna darosi. Galvoje vyksta karas: kariauja optimizmas ir pesimizmas, baimė ir ryžtas, džiaugsmas ir liūdesys, pasitikėjimas ir pyktis. Atrodė, jau buvau pasiruošusi, jau kilau aukštyn, bet... stop, aš negaliu... Tą akimirką nepasitikėjau niekuo, net savimi, išskyrus vieną žmogų, kuriuo tikėjau, kuriuo pasitikėjau... Per ilgus vargus vėl stovėjau ant žemės... Jaučiausi beviltiška... Ilgai buvo sunku kvėpuoti, nuryti seiles ir pasakyti žodį. Su laiku viskas rimo, žinojau, jog mane iškels. Buvo man sunku, nes prieš visus jaučiausi baisiai: niekas negalėjo eiti namo, nes mane reikėjo kelti, o Raimondui reikėjo galvoti, kaip mane iš ten iškrapštyti. Gelbėjimo operacija vyko labai sklandžiai. Aš buvau ištraukta iš skylės, kuri tą akimirką man kėlė siaubą.

Vienaip ar kitaip, manau, nuotykis buvo visiems (bent jau man tai tikrai). Manau, jog bus įdomu prisiminti visiems mane traukusiems mergužėlę, kuri nusileido, bet nesugebėjo išlipti :). Jau buvau bepradėjusi save graužti, bet paaiškėjo, jog buvau keliama ne aš, o virvė...

Ačiū Tau, miela Karabi, kad leidai su tavimi susipažinti. Ačiū Jums, Vade, kad palaikėte. Ačiū Jums, mieli Draugai, kad padėjote pasiekti žemės paviršių... Ačiū!

Su meile, Ieva.

 

2005 lapkričio 2, trečiadienis

Agnė

Raimis nemėgsta planuoti toli į ateitį, bet dvi dienas žinojom kur ir ko einam, ką ten rasim. Šiandien irgi buvo pasakyti du pavadinimai, bet pamatėm, nuveikėm ir patyrėm gerokai daugiau. Bet apie viską iš eilės.

Po pusryčių eilinį kartą per ilgai kuitėmės, rinkomės ir galiausiai kiek po aštuntos pajudėjome iš namų (turiu kvailą įprotį namais vadinti beveik kiekvieną vietą, kur nakvoju ilgiau nei vieną naktį, bet pastebėjau, kad taip vadinu jau ne aš viena J).

Raimondas rado nedidukę įdubą žemėje, kur buvo planuota filmuoti vieną sceną filmui. Visiem kibus į darbą, dekoracijos greit buvo paruoštos ir per porą dublių nufilmuota Andriaus atkasimo scena. Visų nuotaika akivaizdžiai pasitaisė.

Pagal planą tureėjom eiti į Myrą ir Ložnyj Buzluk, bet Karabi patvarkė kitaip (nuolatinės Raimondo litanijos padarė savo ir pradedam žiūrėti į Karabi kaip į gyvą būtybę). Dar pakeliui į Myrą nepavyko atrasti planuoto labai trumpai apžiūrėti Mamino urvo, bet Raimis pastebėjo kažkokią skylę, kurią nedelsiant nutarta patikrinti. Saulė tuoj pasišovė būti savanore, į pagalbą išsiuntėm Hipį. Paaiškėjo, kad esama apie 4 metrų gylio ir 6 metrų ilgio plyšio. Kol pionieriai ieškojo neatrastų ir žmogaus nemačiusių vietų žemėje (tiksliau po ja), operatyviais susukom net keletą scenų filmui, nelabai kreipdami dėmesio į pakartotinius iš po žemių pasigirstančius Hipio prašymus jau krapštyti juos lauk.

Apimti tyrinėjimo dvasios, pakeliui į Myrą tikrinom vos ne kiekvieną bent šiokį tokį potencialą rodančią duobę. Be rezultatų. Nieko baisaus, ekspedicija dar tik įpusėjus, viskas dar prieš akis.

Myras, kaip ir tikėjomės, buvo be konkurencijos ir visiems paliko didžiulį įspūdį. Gal tik filmavimo grupės nariai pristigo laiko gerai viską apžiūrėti. Per vieną dieną nufilmavom daugiau medžiagos, nei per visas kitas kartu sudėjus.

Apie pusę keturių visi sėkmingai išlipom iš urvo ir traukiam toliau. Tiesa, reikia nepamiršti pasakyti pagiriamąjį žodį Ievai, kuri perlipo per save ir savo baimes ir pati nusileido į pagrindinę Myro salę, o svarbiausia - pati išlipo iš jos. Valio Ievai!

Pakeliui į Ložnyj Buzluk paaiškėjo spaltas Raimio programos punktas - patikrinti netoli šio urvo esantį įėjimą, kuriuo prieš berods 23 metus nusileido keletą metrų, praėjo meandru ir supasavo prieš vertikalų siaurą škurniką, besibaigiantį nedidele sale. Tąkart plaktuku bandė paplatinti praėjimą, bet urvas niekaip nepasidavė ir galiausiai atėmė iš Raimio plaktuką - šis nukrito ir liko gulėti salėje. (Beje, plaktukas jau surastas, iškeltas ir tautos sprendimu turės būti pateiktas į artimiausią aukcioną).

Šiandien Raimis, matyt, nusprendė išnaudoti neblėstantį Saulės entuziazmą, kuris baigėsi poros valandų gelbėjimo operacija.

Kol Saulė ir ne ką mažesnis nenuorama Hipis tyrinėjo Raimio svajonių urvą, Aido vedami suvaikščiojom į Ložnyj Buzluk. Palandžiojom po visas pasiekiamas ertmes, pasiginčinom dėl rastė kaulų savininko tapatybės ir nuskubėjom atgal. Deja, Saulė su Hipiu neskubėjo. Vakaras buvo gana gražus, oras neblogas, tad labai nepurkštaudami grožėjomės apylinkėmis, žaidėm, dainavom.

Apie 18 val. paaiškėjo, kad po žeme tyrinėtojus laiko toli gražu ne atradimo džiaugasmas - pasirodo Saulė škurniku, kurio kažkada išsigando Raimondas, nusileido visai nesudėtingai (juk vertikalus: ištiesei rankas, murkt ir viskas), o va išlipti pasirodė besą gerokai sunkiau. Raimondo speleologo uoslė neapgavo. Kurį laiką Hipiui padėti bandė Julius, bet netrukus išlipo itin pesimistiškai nusiteikęs. Oras labai subjuro, prasidėjo šlapdirba, tad su viltim nuleidom į pagalbą Raimį. Dainos ir šokiai vis intensyvėjo, bet jau šildymosi tikslais. Sunkiai virėm arbatą Saulei ir kiek pavydėjom, išgirdę, kad ten apačioje, pasirodo, visai šilta...

Kiek prieš 20 val. išgirdome gerą žinią, kad Saulė iš škurniko "išlupta", o 20.07 jau pajudėjome link meteostoties.

Oras bjaurus, tirštas rūkas ir šlapdriba, gestantys ciklopai ir netrumpas kelias namo. Sutikę ukrainiečius speleologus, kurie pagal žemėlapį ir azimutus tikisi pasiekti savo stovyklą, tyliai pasidžiaugiam galį naudotis civilizacijos laimėjimais - GPS. Pabandėm įkalbėti eiti su mumis į meteostotį, bet jų entuziazmo prastas oras dar nebuvo palaužęs. Ką gi, sėkmės, o jos prireiks - naktys jau ilgos, o rūkas tirštėja.

Pakeliui namo kilo nedidelis maištas dėl ėjimo tvarkos, bet buvo greit numalšintas, o nepraėjus nė pusantros valandos jau kaitėm arbatą jaukioje meteostoties virtuvėlėj.

Kaip sakė Antanas, viskas gerai, kas gerai baigiasi ir bloga patirtis irgi yra patirtis. Šiandien darytinos mažiausiai dvi išvados:

1. Ne į kiekvieną skylę galima lysti, o jeigu ir įlysi - tai negarantuoja, kad pavyks sėkmingai išlysti atgal.

2.  Daugiau nebeleisiu Saulei valgyti naktimis. (Atrodo didelė ir protinga, o nežino auksinės taisyklės, kad po 18 val. valgyti negalima - eina į kūną!.. J ).

Liko neįgyvendinti planai pradėti tvarkyti mašiną, bet po greitos vakarienės visi neįtikėtinai greitai sumigo, tad belieka pasikliauti šviesesne galva rytoj.

 

2005 lapkričio 2, tas pats trečiadienis

Saulė

Jaučiu pareigą papasakoti, kaip visas tas reikalas (škurnikas-tarka-presas :) atrodė iš vidaus. Tas Korilitų-Plaktuko urvelis išties gražus! Ten įspūdinga! Verta dėmesio ir tolimesnio tyrinėjimo, t.y. kasimosi. O jei apie patį strigimą - viskas ten šiaip buvo gerai... na, buvo momentas, kai jau norėjosi atsidurt pagaliau paviršiuj, bet šiaip viskas ok. Ten viršuj manęs belaukiantiems ar viduj mane belupantiems manau buvo liūdniau - laukti šitiek laiko drebiant sniegui, kai šalta ir drėgna, o plius visi išvargę po visos dienos landžiojimo Myre... Tikrai buvo nesmagu, jog priverčiau žmones šalti... Galų gale, aš tai žinojau, kokia ten apačioj padėtis, kad viskas tik laiko klausimas, o va įsivaizduoju, jog paviršiuj gerokai priverčiau visus nerimauti - atsiprašau :), tik va nuoširdžiai pažadėt, jog daugiau taip nedarysiu - tikrai negaliu...:)

O šiaip... šiaip tai Raimis šaunuolių šaunuolis!.. ;)

2005 lapkričio 3, ketvirtadienis

vėl Agnė

Visai netikėtai gavosi "dniovkė". Šiandien jau ne mano eilė rašyti dienoraštį, bet panašu, kad visuotinė tinginystė pasiekė ir šitą vietą.

Nuo pat ryto buvo aišku, kad pagrindinė užduotis šiandien - sutvarkyti mašiną. Panašu, kad pavyko. Dujas perpylė, rado pažeistą vietą bendzino padavimo sistemoje ir netgi sutvarkė nuleistą padangą. Jeigu senos visiškai nuleistos padangos sudaužytu ratlankiu uždėjimą galima taip vadinti.

Į urvą (be įrangos) išėjome tik keturiese - aš, Andrius, Suchovas (Julius) ir Sima. Išėjom gerokai per vėlai - apie 14 val. Pramokom naudotis GPS`u ir pakoregavom Karani urvo koordinates. 320 metrų paklaida kainavo gerą valandą urvo įėjimo paieškų ir suradom, žinoma, tik tada, kai jau visiškai buvom praradę viltį ir pasukę namo. Grįždami visiškoj tamsoj pasirodo užsiropštėm ant Drakono ir gerokai pakasėm jam nugarytę. Praktiškai visą kelią lijo arba snigo, bet visi keturi džiaugėmės prisivertę išsikrapštyti.

Su budėjimu šiandien visai prastai. Budėtojų viso buvo paskirta netgi trys, bet niekas jų neįspėjo, kad keltis šeštą nieko rimto neplanuojant - švelniai tariant per anksti. Visą dieną naikinam atsargas, duotas viešas leidimas bet kada lįsti į spintelę ir virti ką nori ir dar išvirti draugui. Vis dėlto maisto perteklius nesustabdė Raimio ir Saulės nuo galybės vėžių užpirkimo bandomojo važiavimo į kaimą metu. Laiką iki pirties (22 val.) stūmėm valgydami vėžius, užsigerdami kas ką rado, dainuodaimi Visockio dainas, šokdami tango ir kaip maži vaikai krykšdami lupant siurprizus. Bravo Neringai, įdėjusiai karnavalinių švilpukų. Kai kurie kadrai buvo užfiksuoti, tad pramiegojusieji linksmybes galės tik nagus nusigraužti. Kaip supratot, vakaras tikrai neprailgo, pirtis irgi buvo karšta ir gera, nufilmuotos paskutinės scenos filmui, tad galima nebent gailėtis, kad šiandien jau galėjom leistis prie jūros. Ką gi, bus proga atvažiuoti vėl.

Ir vėl rašau dienoraštį pirmą valandą nakties, tad atsiprašau už trumpumą, bet dumiu į lovą. Ryt vėl nusimato nesvietiškai anksti keltis ir - ilga kelionė namo.

 

2005 lapkričio 4, penktadienis

Julius

            Vakar buvo linksma.

            Jekaterina Matvejevna vaidenosi.

            Giulčetaj šalia šlaistėsi.

            Vakar ėjom į Karani.

            Kiti važiavo padangos.

 

2005 lapkričio 4, tas pats penktadienis

Apie ketvirtadienį diktuoja Aidas, rašo Saulė:

A.: miegojom visą laiką.

S.: ką dar rašyt?

A.: miegojom, ėjom į pirtį, valgėm (murma kažką ir purto galvą).

Nuotraukas galite rasti mūsų galerijoje.

Taip pat skaitykite tiesiogiai į forumą siųstas SMS žinutes.