Ketvirtosios savaitės Raitazija
***
Nesvarbu, kur
mes bebūtume: namie ar kelionėje, nelaimė mus visur susiranda. Ji tarsi cunamis
užgriūna tokia pribloškiančia jėga, jog mums telieka su ja susitaikyti. Ji
pakeičia mūsų įprastą dienos tvarką, darbo ritmą, net patį mastymą, vienu
smūgiu išmušdama pagrindą iš po kojų... Nors kyla pagunda piktintis nelaime, iš
to nėra jokios naudos.
Tai ne dievų
prakeiksmas, ne bausmė, tai - natūralus reiškinys. Nelaimes sukelia jėgų
sąveikos: žemės drebėjimus - gelmių slėgis, uraganus - vėjas ir lietus, o gaisrą
- atsitiktinė kibirkštis. Tačiau gamtos reiškiniai negali atnešti tiek
blogio, kiek jo sugebam susikurti patys.
Vadovaudamiesi
civilizacijos įstatymais ir remdamiesi neretai paviršutiniškais
jausmais ar įsitikinimais, atsiribojam ar atsitraukiam net ir tais atvejais,
kai siekiam meilės, draugystės ir bendravimo. Mes nuolat
pralaimim užsispirdami netinkamu metu ar leisdami neapykantai ir
pasipūtimui užtemdyti nuovoką. Mūsų susvetimėjimas yra pačių susikurtas.
Paradoksalu, kad
visų problemų sprendimai taip pat slypi mumyse pačiuose. Jei sunkumai atsiranda
dėl netikėto įvykių posūkio, kurį paskatinome patys, tuomet pasimokykime iš
padarytos klaidos ir ieškokime galimybės ją ištaisyti.
Kelionės metu,
kai speleologui tenkantys išbandymai viršija jo galimybes, sutelktos vidinės
jėgos padeda išgyventi. Ne tik urvuose, bet ir įprastame gyvenime, kai mus ima
draskyti prieštaringi jausmai, turime elgtis taip pat - pasinerti į savo
vidinio urvo gelmę ir pasitelkti visas ten slypinčias jėgas, kad nugalėtume
kliūtis. Jas įveikę, švęsdami pergalę, įgyjame daugiau pasitikėjimo ir galime
lengviau spręsti kitas problemas. Tai dar vienas savęs tobulinimo būdas.
Kad ir kokia
būtų nepakenčiama padėtis, ji negali tęstis amžinai. Natūrali įvykių eiga, kol
nusistovi, visada blaškosi tarp priešybių, ir tas grįžimo prie pusiausvyros
procesas yra gijimo esmė. Todėl nerkime į urvą stačia galva. Nenustokime savęs
tobulinti, eikime pasitikti sunkumų ir kaupkime jėgas, kurias suteikia mums
sėkmė.