Septynioliktosios savaitės Raitazija
***
Alisa rado Karalienę žiūrinčią tolyn į vieną tašką ir besistengiančią kažką išgirsti.
- Tss... Dabar žaidžiu tylos karalių, ir negaliu kalbėtis net su
Alisa. Tas, kas pralaimės žaidimą, nepateks į požemių tylos karalystę,
- nepasukusi galvos tyliai pasakė Karalienė.
- Čia tokia tyli vieta ir man labai gera, - Alisa stengėsi kalbėti tyliai.
- Pasakei dvi nesąmones. Tu nežinai kas yra tyla ir todėl galvoji, kad tau joje būtų gera,- pasipiktino Karalienė.
Ji
praskleidė ant sienos kabėjusią užuolaidą ir pravėrė už jos buvusias
duris. Durys buvo labai storos, o už jų keistas urvas su daugybe
stalaktitų, o gal stalagmitų. Jie augo ant sienų ir lubų ir visi
statmenai į patalpos vidų, tarytum būtum patekęs į ežio vidų.
- Kas tatai, šie spygliai ant urvo sienų, gal stalaktatai? -
paklausė Alisa, tačiau neišgirdo ne tik atsakymo, bet ir savo pačios
klausimo, todėl pajuto keistą nerimą.
Karalienės balsas buvo labai tylus, tarytum iš ano pasaulio:
- Tai ne urvas, o laboratorija tikslių prietaisų triukšmui matuoti. Tie dygliai reikalingi nuslopinti aidą.
Kai
pagaliau jos išėjo iš laboratorijos į lauką, Alisą pasitiko daugybė
garsų, kurių anksčiau ji negirdėdavo: vabzdžių krebždėjimas, žiogo
dainelė, dūzgiantys uodų ir musių skrydžiai ir svarbiausia - savo
pačios žingsnių garsas.
- Koks nuostabus garsų pasaulis, - daugiau tikrai nenoriu žaisti tylos karalystės.