Penkioliktosios savaitės Raitazija

Dažnas, lipantis kopėčiomis į gaisrininkų bokštą, jaučia didelę baimę nukristi. Gėdindamasis to jausmo nori jį nugalėti, tačiau nesupranta, kad tai ne paprastas galvos svaigulys. Natūrali kūno reakcija perspėja žmogaus protą liautis neteisingai elgusis, nes pažeista saugaus aukščio riba. Šis suvokimas žmogui yra labai svarbus. Juk horizontalus keliolikos metrų ilgio kelias jo visai nejaudina, tačiau užlipęs ant stogo pasijaučia bejėgis.

Paradoksalu, bet giliausių urvų tyrinėtojai ne taip dažnai patenka į panašias situacijas, tai pajaučia tik leisdamiesi į pirmutinį šulinį. Pačiame urve, įtakoti tamsos, negali nustatyti apačioje esančios prarajos gylio. Stovintys ties šimtametrinio šulinio kraštu jaučiasi taip pat, kaip ir prie dešimties metrų gylio. Kiek paslydę kristų ir kokios būtų pasekmės, galima suvokti tik protu, o šis turi išaiškinti situacijos rimtumą aukščio baimės jausmams. Tačiau jausmai nenori klausyti proto, suaugę žmonės yra atbukinti, nebetiki pasakomis, ramiai sau sėdi žiūrėdami žiauriausias siaubo filmų scenas.

Pradedantis speleologas turi taip vadinamą aukščio baimę, bet negali ja tinkamai pasinaudoti. Nežinantį, kur slypi pavojai, jį apima bendras baimės pojūtis. Ši streso būsena trukdo keliauti po žeme. Patyręs keliautojas atpažįsta sutinkamas kliūtis ir taip gali įvertinti riziką, tačiau ilgi lipimai virvėmis vertikaliuose urvo ruožuose išvargina kūną, ir šis praranda ryšį su protu. Išlipęs iš šulinio, pervargęs speleologas nevalingai užmiega ant bedugnės krašto, kartais net užmiršęs apie savisaugą. Nuvargęs žmogus nevertina gyvenimo ir liaujasi klausyti sveiko proto.

Keliaujantiems po žeme svarbiausia - proto ir jausmų veikimas išvien. Nei vienam iš jų nevalia nuslopinti kito. Jei ši harmonija prarandama, nereikėtų leistis į sudėtingus urvus. Jei taip atsitinka urve, reikia nutraukti tolimesnę kelionę link žemės centro. Nebijokime apie atsiradusias problemas pakalbėti su labiau patyrusiais bendražygiais. Galbūt ramus pokalbis prie šiltos arbatos puodelio požeminėje bazinėje stovykloje, padės išvaryti iš savęs pačių susikurtas baimes, suplėšyti "užtvaras", kurios trukdo išsiskleisti. Visada turime atsiminti, kad net giliausio urvo atradimas praranda prasmę, jei už jį sumokėta draugo praradimu.